V (Pirmadienis)

Pamenu, vos užsikrėtęs keliavimo karštine, iškart užkėliau ją ant pjedestalo aukščiau kitų nevaržomo gyvenimo būdų. ''Avataro'' siužetas staiga tapo neką įdomesniu už alubario legendos Vytelio pasakojimą kaip jaunystės dienomis užsižiūrėjęs į kaimynės Raisos biustą murktelėjo komposto duobėn. Miegmaišis ir skrupulinga kelioninė buhalterija tuomet rodėsi laisvės simboliu. Baisiai knietėjo nakvoti po atviru dangumi, judėti priekin autostopu ir pinigus leisti taip, kad atsivertus žodyną greta žodžio ''Nagas'' išvystum savo atvaizdą. Paradoksalus gyvenimo dėsnis - patogumų perteklius sukelia poreikį diskomfortui. Juokas pro ašaras Nigerijai, Malaviui ir Burundžiui.
 Mano geras bičiulis, lyg skaitydamas mintis, pasiūlo patyrinėti Sardinijos salą išbandant būtent tokį, varguoliško keliavimo modelį. Ilgai nesvarstęs ''Jis sako taip'' ir  kelionės diena ateina greičiau nei spėja užliūliuoti buitinis letargas, kurio pagrindinė prievolė įtikinti kodėl dabar pats netinkamiausias metas kažkur išvykti. Maloniai nustembu sužinojęs Sardinijos kaimyne esant Korsikos salą. Korsika! Mano pasiekiamų svajonių šalis. Kurgi dar kitur posakis ''svarbu ne ūgis, o smūgis'' turi šitiek tiesos. Garsiausias salos mažylis savo laiku šiuo posakiu nušlavė didžiąją dalį Europos,  sukeldamas tokį ažiotažo pliūpsnį, jog nebeliko nieko kito kaip imti ir jo vardu papuošti brendžio butelį. O lietuviai išreikšdami pagarbą dar ir tortą iškepė.
 Kelionės pradžia - Kauno šaligatviuose, purškiant pirmam rudeniniam lietui. Vilkiu džinsiniais bridžais ir vasarišku ''Adidas'' džemperiu. Tokiu oru toks garderobas nori nenori tampa magnetu praeivių akims. Nenustebčiau jei sekančios dienos rytą, kur nors Kauno gimnazijos foje, jau kabėtų mano fotografija su motyvaciniu lozungu po ja: ''Moksleivi, ar ir Tau pakaks 7 - ių klasių?''. Pasiguodžiu juoksiasis iš šios situacijos paskutinis. Sardinijoje rugsėjo vidury užkaitina iki 30 laipsnių. Pasipuošdamas lietuviškam rudeniui skirta apranga nespėsi išlaidauti rutuliniams dezodorantams.
 Belaukdami autobuso pirmą kartą išbandom puslapį ''Couchsurfing''. Neišmanydami virtualaus etiketo įmantrybių paskubomis sukuriam prašymą prisiglausti nakčiai ir nusiunčiam pirmam pasitaikiusiam host'ui (asmuo galintis suteikti nakvynę keliautojams). Neilgai trukus gaunam naivias viltis sutriuškinantį atsakymą ''WORST REQUEST EVERRRR!!!!!!!''. Niekaip nesuprantam kodėl neužtenka padėti vieną, na maksimum, du šauktukus. Čia gi jų, visas septynetas. Matyt turim reikalą su rėksniu. Tokių žmonių kompanijoje vargiai išsimiegosi, todėl per daug nesikremtam užsitrenkus pirmosioms durims.
 Belaukiant skrydžio vėl aplanko taip erzinantis jausmas. Rodos būčiau prarijęs koloniją drugelių, kurie įnirtingai plakdami sparnais stengiasi kaip įmanydami neprigerti skrandžio sultyse. Tai dėl artėjančios nežinomybės. Aišku, nėra čia ko dramatizuoti, gi vykstam ne į darbo stovyklą Sibire, tačiau kažkiek vis viena neramina faktas, jog nusileisim Kaljaryje arti vidurnakčio ir dar nė nežinom kur miegosim. Neužsisakėm viešbučio, neišsinuomavom ir automobilio. Bandysim improvizuoti, kas išvertus reiškia, greičiausiai teks nakvoti kur nors pakrūmėse. Vėl suplazda drugeliai. Adrenalinas. Kraujas iš vidaus organų plūsdamas į raumenis ruošią kūną potencialiai kovai arba staigiam pasišalinimui. Teko skaityt neva užsitęsusi ši būsena atlaisvina vidurius. Vieną minutę esi mūšiui pasiruošęs gladiatorius, kitą jau sėdi perpildytu trikotažu. ''Dziiiiiiiiinnnnnnnn'', suskamba draugo telefonas. Gaunam dar vieną atsakymą ''Couchsurfing'e''. Šįkart teigiamą! Medicinos studentė Marta sutinka mus priimti studentų bendrabutyje pačiame sostinės senamiestyje.
 Tik pasiekę Kaljario senamiestį esam užhipnotizuojami retokai sutinkamo reginio: šitiek gražių moterų į vieną vietą turbūt sutraukia tik Mis Visatos rinkimai. Kur bepasisuksi, ten Monica Bellucci. Klaidžiojam ratais po šį, įstabaus grožio moterų Jūros periodo parką, kol atsibundam prisiminę mūsų laukiančią Marta. Pastarąją surasti užtrunka dešimt minučių. Dar dešimt užtrunka kol nustoju spoksoti į ją svarstydamas ar tik italai nebus paslapčia išvystę aukštai pažengusios genų inžinerijos. Marta tuo tarpu linksmai čiauškia pasakodama kaip už simbolinį mokestį nuolat apnakvindina keliautojus šitaip apmokėdama nuomą už visą (!) studentų bendrabutį. Tai bent moteris! ''Baigęs kelionę sugrįšiu ir vesiu Tave!'', tvirtai nusprendžiu. Deja, draugelio veidu lyg ir slankioja panašūs ketinimai. Nesugebėjęs greitai atsakyti į milijono vertą klausimą ''draugystė ar sijonas?'' nusliūkinu miegoti.   

                                          

Itališkas mašinų turgus

Your biggest enemy is in the mirror

Šmutkės - akrobatės

Kaimiečiai Beverlyje