II

                                                                 

As the stars

are gateways

to eternaty

let this moment

be the key

to be free

this moment

is the key...!

 Rodos, jog galiu rašyti. Nesitaikau tapti Kamiu dubleriu, bet tikrai turiu pasakyti kiek daugiau nei ''Tv savaitės'' straipsnis su nurodymais ką daryti užkietėjus viduriams. Tai kodėl tuomet nerašau jei turiu įžūlumo pašiepti bene skaitomiausių leidinių turinį? Tiesa sakant kol kas neturėjau apie ką. Esu pažadėjęs sau, jog jei pradėsiu jausti virpesius imti ir kažką parašyti, tai visų pirma nebus fikcija. Nemėgstu išgalvotų istorijų, o kalbėti faktais iš asmeninio gyvenimo būtų ne ką įdomiau nei stebėti ant sienos džiūstančius dažus. Apie ką aš rašysiu? Kaip netyčia nuskėliau dalį danties bandydamas juo atidaryti alaus butelį? O gal kaip buvau pagautas parduotuvėj bevagiantis vytintų kalmarų pakelį ? Kurį laiką tiesiog buvo verta patylėti... Dar viena sąlyga, kurią esu sau iškėlęs yra tokia, jog prieš rašydamas turiu kažką išgyventi. Kažką kas man nepažįstama, kas yra už mano komforto zonos ribų, kas mane baugina ir ką atlikus kažkiek ūgtelėsiu kaip asmenybė. Nenoriu būti filosofu, vis dar gyvenančiu pas mamą, griaužiančiu tokių pačių filosofų knygas ir manančiu, jog randasi per sprindį nuo atsakymo į tai kas yra gyvenimas. Ne, arba Living La Vida Loca ir tuomet rašiklis, arba nieko išvis. Apie tai ir bus šis dienoraštis, jeigu kaip jau mano kūrybiniuose nuotykiuose įprasta, pakeliui neatsibos.

 Taigi, ką jau tokio nekasdieniško spėjau nuveikti po žmogaus kilovatvalandės atsiradimo? Ogi visai nesenai grįžau iš Olandijos. 

 Išgirdus minint Oranžiją, tūlo turisto veidu nuslenka šelmiškas šypsnis, bylojantis, jog vis dėl to, yra pasaulyje kampelis, kuriame raškydamas uždraustus vaisius iš rojaus išmestas nebūsi. Ir tikrai, šalies turistinis meniu nestokoja įvairovės. Neliks nuskriausti nei norintys pamatyti, nei siekiantys patirti. Visgi drįsčiau spėti, jog gerą šūsnį keliautojų veikiau vilioja liberalumo Mekos statusas, nei perspektyva nusifotografuoti prie karalienės rezidencijos Hagoje. Vaizdas, kuomet sedėdami lauko kavinėje žmonės spragtėli žiebtuvėliu prisidegdami tai, už ką mūsuose tėvišku pamokslu neatsipirksi, Olandijos neišgyvenusiam perša šiuolaikinio Edeno įvaizdį. Šitap Amsterdamas nepailsdamas vaišina svetingumu tiek savaitgalio avantiūristus, tiek atvykusius ilgesniam laikui. 
 Turint omenyje Olandijos laukinių vakarų statusą, kas liečia pramogas, sunku patikėti, jog ten pat egzistuoja unikali galimybė patyrinėti savo vidinį pasaulį iš arčiau. Dvasiniai išgyvenimai gana asmeniškas ir santūrus potyris, todėl gana sudėtinga rasti logikos tame, jog vidinio nušvitimo ieškotum šalyje, kurios turistinė pusė iš esmės antonimas santūrumo sąvokai. Kodėl nepasirinkus meditacijas kur nors Nepalo budistų šventykloje ar neištirpus tūkstantinėje minioje aidint Vatikano bazilikos varpams? Prie viso to pridėk kaip eilinio klausytojo ausys interpretuoja žodžius ''Amsterdamas'', ''legalizacija'', ''vidiniai išgyvenimai'' ir jau gali laukti kategoriško ''aš taip ir žinojau, narkotikai!'' Visgi kaip dažnai gyvenime būna, viršelis mažai ką turi bendro su knygos turiniu.

 Kelionės motyvas - ekskursija po savo vidinį pasaulėlį. Kadangi aš jau toks ale ego manifestacijos ekspertas, tai žodį pasaulėlis galima būtų dar labiau sukuklinti. Tarkim Radviliškis. Vidinis mano Radviliškis. Iškart supranti, jog tokiam žmogui daug gyvenime nereikia. Gyvas troškintų kaklaraiščių sultiniu ir saulės baterijomis.  
 Į Olandiją vykau sudalyvauti Ajavaskos ceremonijoje. Ajavaska tai augalas dažniausiai sutinkamas Pietų Amerikos džiunglėse. Tinkamai paruošus, jis turi potencialo gydyti emocines traumas, padėti ieškant atsakymų į vis dar neatsakytus klausimus ar tiesiog plačiau atmerkti akis pažvelgiant į tą chaosą, kurį vadiname savo gyvenimu. 
 Pirmą kartą paviršutiniškai pasidomėjęs apie Ajavaskos ceremoniją bei augalo gydomąsias savybes likau, švelniai tariant, skeptiškas. Ir kur gi čia kabliukas? Norit pasakyti, jog nepažįstamų žmonių kompanijoje apsinuodijęs kažkokiu egzotiniu šakniagumbiu staiga pradėsiu vaikščioti vandeniu ir gydyti žmones rankų mostais? Cha, veikiau skamba kaip realybę palikusių satanistų orgija nei kelias nušvitimo link.

 Atvykęs į sutartą vietą pajutau nedidelį nusivylimą. Rinkdamas informaciją apie Ajavaskos ceremoniją rėmiausi žmonių, aplankiusių augalo tėvynę Peru, istorijomis. Ten Ajavaska geriama giliai džiunglių glūdumoje, aplink girdintis jaguarų riaumojimui. Aš tuo tarpu autentiškos patirties ieškau kažkur civilizacijos skruzdelyne, kur vienintelis riaumojimas, karts nuo karto pro šalį praburzgiantis motoroleris. Laimei netikėtai atsiradęs susierzinimas, man gerai pažįstamas jausmas. Kiekvienoje kelionėje, leidžiantis už savo komforto zonos ribų, trumpam aplanko momentas, kuomet norisi viską mesti argumentuojant pačiais racionaliausiais atsakymais į sau užduodamą klausimą ''kam visą tai man''? Jei atlaikai šią silpnumo akimirką, dažniausiai po to sulauki neišdildomų įspūdžių. Tuo besiremdamas mikliai nuvijau abejingumo debesis šalin ir patraukiau, šalia sutartos vietos belaukiančio vyriškio, kurį stebėjau geras 10 minučių svarstydamas ar tik kartais šiandien mums ne pakeliui.

 Valentino dėl ceremonijos atskrido iš Stokholmo ir Amsterdame praleis vos vieną naktį. Ryte jo laukia ankstyvas skrydis atgal į Švediją ir grįžimas į jo paties žodžiais ''Baseline''. Tai interpretuoju kaip rutiną, kuri nors jam ir patinka, pamažėle tampa įkyriu niežuliu, pasireiškiančiu tūkstančio kilometrų kelione nuo namų, nepažįstamų žmonių kompanijoje dalinantis itin asmeniškais išgyvenimais. Esu maloniai nustebintas tokiu šiltai atviru mūsų pokalbiu, nors dar prieš keliolika minučių buvom visai nepažįstami. Visgi, Valentino pasiteiravus manųjų kelionės motyvų, nusprendžiu iki galo neatsiverti. Iš ties, ko aš čia? Mažytė mano avantiūristo pusė tiesiog nori leistis į nuotykį, kurio metu išgyvendamas baimę dėl nežinomos baigties, sunaikinsiu senąjį ''aš'' tam, kad viskam pasibaigus, naujasis ''aš'' pasireikštų bent truputį geresne manęs versija. Tikiu, jog tokios patirtys teigiamai atsiliepia kasdieniame gyvenime. Nusižeminimas ir tapatumo praradimas baimės akivaizdoje vėliau virsta priminimu, jog esi menkas žmogelis, niekad neturintis pamiršti kuklumo. Pajuokaudamas dar pridedu, jog mano tėvukai Lara Kroft ir Indiana Džounsas, todėl kelioninių nuotykių troškimas yra mūsų DNR. ''Tai gera priežastis'' pritariamai linkčioja galvą Valentino ir prisipažįsta pats tenorintis bent trumpam pristabdyti gyvenimo tempą, kuris jam atrodo sparčiai lekiąs į niekur. Mostelėjęs ranka į vidutinio amžiaus porele vaikinas leidžia suprasti, jog pastarieji žengia mūsų link.

  Moteriškė, vardu Hannah, pasisveikina šiltu apkabinimu ir prisistato būsianti ceremonijos šamanė. Šalia jos stovintis augalotas vyriškis vardu Hansas - Jos padejėjas. Nors Hanso ryškus alfa bruožai nenoromis režia akį, tuo pačiu jaučiu nuo jo sklindančią globėjišką aurą.  Pasidabinęs ''viskas bus gerai'' veido išraiška, jis pakviečia visus į vidų. Būtent tokių žmonių ir nori, pirmą kart flirtuodamas su patirtimi, kuri atliekama rekreaciniais tikslais ir šamanui nedalyvaujant, yra užsibaigusi ne viena mirtimi.   Ajavaskos išmanymas ir jaukumo atmosfera svarbiausi patirties akcentai. Džiunglės ir jaguarai tėra detalės. Šilto pasisveikinimo dėka tą supratęs nustoju pergyventi viduje nepapuolęs į lianų raizgyną ir koja neprimynęs juodosios mambos.

  Kelionė į Pietų Ameriką atsieitų apie 10 000 tūkstančių litų ir tai vistiek negarantuotų saugumo. Populiarėjantis Ajavaskos vardas į Lotynų Amerikos šalis atveda vis daugiau vakariečių, nerandančių sprendimo tradicinėje medicinoje gydant psichologines traumas. Deja prasta daugumos šalių ekonominė situacija sudaro sąlygas vargdieniaujantiems vietiniams gydymą Ajavaska paversti turizmu. Įvairiausio plauko apsišaukėliai žioplinėjančiam vakariečiui prisistato kaip didžiulę patirtį gydyme turintys šamanai ir taip nieko neįtariančio asmens fizinė ir psichologinė gerovė virsta žaidimu su degtukais, augalo specifikos neišmanančiojo rankose. Klausydamas šios informacijos pagalvoju ar ant grindų padėtas balzganas skystis

tikrai atkeliavęs iš Centrinės pietų Amerikos dalies. Pasirodo Ajavaska gali tinkamai augti tik Amazonės džiunglėse, tad užsiimti agronomija kažkur Europos viduryje būtų bergždžias reikalas. Hannah aiškina, jog Ajavaskos ruošimas yra kruopštumo reikalaujantis procesas, trunkąs apie 10 valandų. Lieku nesupratęs kuomet išgirstu, jog daugelyje šalių Ajavaskos ceremonijos yra uždraustos. Kiek absurdiška, nes Ajavaskos sukeltas poveikis atsiranda dėka joje esančios medžiagos dimetiltriptamino, natūraliai egzistuojančio stipriausio haliucinogeninio komponento pasaulyje, randamo ir žmogaus kūne.  Mūsų smegenys išskiria tam tikrą jo kiekį miegant, ko pasekoje Rem miego fazėje atsiranda sapnai. Kiekvienas esame mažytė, vaikščiojanti chemijos laboratorija.

 Salėje 14 dalyvių. 14 tai skaičius keliantis kažkiek pasitikėjimo visa situacija. Pasirodo esi ne vienas, atsitrenkęs daugybę kilometrų, kad patirtum kažką kas net neturi aiškaus apibrėžimo.

Dar lauke besisveikindamas su dalyvausiančiais ceremonijoje ir spausdamas ranką vienam vaikinui lieku maloniai nustebintas. ''Sveikas, esu Mantas'', taria jis man. Sutikti tautietį tokiomis aplinkybėmis padrąsinantis ženklas. Vis dėl to galbūt esu tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, nors tiesą sakant vaikino akyse matau pasimetusį žvilgsnį, kurį jis nė neabejoju pastebi ir maniškėse. Visgi esam ne sodyboje pas močiutę kaime, kur atostogaujam jau devintą vasarą iš eilės.

 Įsitaisę ant minkštų čiužinių susėdame ratu ir toliau klausomės Hannos, kuri kiek įmanydama stengiasi suprastinti visas Ajavaskos vartojimo subtilybes. Jokių klausimų kas Tu, ko čia atvykai ir ko ieškai. Ajavaskos patirtis tik Tavo paties privatūs išgyvenimai. Augalui pradėjus veikti koncentruojiesi į save ir negali pulti dalintis išgyvenimais su šalia esančiu kaimynu. Tik Tu žinai ko čia atvykai ir ko ieškai, tad pradėjęs klausinėti kaip augalas veikia kitus nukrypsi nuo esmines ceremonijos dalies - savęs. 
 Netikėtai mano žvilgsnį patraukia šalia padėtas dubėnėlis. Žinau, jog Ajavaskos vartojimas dažnai baigiasi vėmimu, bet dabar niekaip negaliu suprasti kaip. Jei sąžiningai laikaisi nurodymų, prieš ceremoniją pasninkauji parą laiko. Tad iš ko vemti skrandyje neturėjus nieko geras 20 valandų? Hannah aiškina, jog vėmimas tai patirties metu slopinamos emocijos proveržis lauk. Iš pradžių tai priemu nepatikliai, tačiau Ajavaskos veikimui įsisiūbavus pastebiu kaip iki tol viską pašaipiu žvilgsniu sekusi mergina netikėtai pratrūksta vemti, o po to, raudoti pasikūkčiodama. Lieku sukrėstas, nes, prisipažinsiu, ceremonijos pradžia man taip pat sukėlė wtf būseną. Hannah įsijautusi karštai dainavo kažką portugalų kalba ir rankų mostais, anot jos, sklaidė negatyvią energiją šalin. Na ir papuoliau, aplankiusios mintys tuomet, tačiau staigaus merginos emocijų proveržio paveiktas, skeptišką nusistatymą pakeičiau tvirtu tikėjimu. Vėliau paaiškėjo, jog merginos gyvenimo istorija pilna skaudžių išgyvenimų su jai artimiausiais žmonėmis. Ceremonijos metu ji kiek galėdama priešinosi Ajavaskos poveikiui stengdamasi išgyvenimus užgniaužti nugrūsdama juos kuo giliau. Štai čia ir pasireiškia Ajavaskos gydomasis poveikis. Augalas, ištraukdamas švieson blogiausius žmogaus potyrius, baksnoja pirštu rodydamas kokiomis neigiamomis formomis pastarieji pasireiškia Tavo kasdienybėjė šiandien. Vieniems tai priklausomybė substancijoms, kitų problemos pastebimos ne taip aiškiai. Valentino duoda pavyzdį, jog tai gali būti atsiminimai iš praeities, kuomet galbūt buvai engiamas pašaipų objektas ir šiandien tai virto nepilnavertiškumo kompleksu bendraujant su aplinkiniais. Tai tik keletas, iš daugybės galimų scenarijų. Akistata su vidiniais savo demonais geras 6 valandas. Ne kažkas tokio, ką norėtum pakartoti sekantį šeštadienį vakarėlio pas Mindaugą metu.

 Toliau klausydamas užkrečiančio šamanės murmėjimo portugalų kalba pradėjau dairytis aplink. Iš 14 dalyvaujančių 5 verkė. Šie skaičiai toli gražu manęs nepadrąsino, nes vykdamas į ceremoniją žinojau, jog esu žmogelis ne be praeities dėmių. Buvau įsitikinęs, jog jau tuoj tuoj gausiu sukrečiančios informacijos pliūpsnį ir jei jau ir nepulsiu verkti, tai būsiu priverstas dirbti su ne pačiais maloniausiais kadrais ateinančias kelias valandas. Tebūnie, pamaniau, per ašaras į šypseną Ajavaskos akcentas ar taip, ar taip.
Keista, bet gavau visiškai priešingą patirtį nei tikėjausi. Ajavaskai pradėjus veikti pradėjau justi sunkiai nusakomą pozityvumo bangą. Rodos, jog turiu potencialo bet kam, ko link nuspręsčiau pasukti savo gyvenimą. Tai nepasirodė konkrečia vizija, kurioje
aš paėmęs teptuką atsiduodu molbertui ar rašiklio pagalba užsitarnauju literatūrinę Nobelio premiją. Užduodamas sau klausimus kas tai galėtų būti po truputį pajutau, jog Ajavaska stengiasi man parodyti, kad maniškės idealios profesijos paieškos nėra svarbiausias dalykas. Pastangų intensyvumas nuolatinio progreso link, Ajavaskos atsakymas į mano klausimą, kur turėčiau sutelkti daugiausiai dėmesio. Jei esu nepatenkintas dabartinė savo situacija, vienintelis reikšmingas atsakas tam - kasdienes pastangos stengiantis tapti kuo geresne savęs versija. Šitaip, įvairiapusiškai save lipdydamas, aplinkybėms pasikeitus nepraleisiu to, ko taip karštligiškai ieškau kaip savi realizacijos šiandien. Turiu rūpintis savo sveikata, jog išlaikyčiau jaunatvišką entuziasmą netikėtai atsirandančioms galimybėms, turiu skaityti ir studijuoti, kad plėsdamas akiratį žinočiau kaip tvarkytis su atsirandančiomis kliūtimis, turiu sekti savo pajamas bei išlaidas, kad supratęs asmeninių finansų tėkmę, galėčiau ją pasukti linkme, leisiančia, įgyvendinti naujas idėjas, turiu padėti aplinkiniams, kad auganti empatiją apsuktų atgal jei nepastebėdamas pradėčiau bėgt į niekur, vydamasis vis naujus karjeros tikslus.

 Šie vaizdiniai krito vienas po kito, kol virto visuma, kurią supratau kaip kiekvieno žmogaus asmenines raidos kulminaciją. Štai man ir atsakymas ko ieškoti savo gyvenime, kad rutina taptų kuo pakenčiamesnė. Profesija bei uždarbis, čia anksčiau minėtos džiunglės ir jaguarai. Svarbiausia mano pastangų intensyvumas. Supratęs tai lyg tarp kitko pagalvojau, kas nutiktų jei gyvenimo dienas užbaigčiau leisdamas kur nors fabrike, prie konvejerio linijos pakuodamas Terminatoriaus DVD ir ši perspektyva nei kiek neišgąsdino. Kol stengsiuosi, tol gyvensiu su savimi taikoje.

 Atsitokėjęs po pirmos Ajavaskos bangos salėje vis dar mačiau kūkčiojančius veidus. Supratau, jog šalia gulintis Valentino emocijų intensyvumu taip pat nesiskundžia. Hannai dirbant individualiai su vienu vyriškiu stengiausi per daug neužsižiūrėti. Rodos šiam žmogeliui patirtis buvo pakeliama sunkiausiai. Ašaros, vis pasikartojantis vėmimas ir alsuojantis tonas lemenant ''to strong, to strong'', nekėlė abejonių, jog čia geriausias, kelionės po vidinio pragaro labirintus, pavyzdys. Nors vaizdas buvo ir sukrečiantis, džiaugiausi matydamas kaip šamanė nė akimirkai neatsitraukia nuo ,rodos, baisybes išgyvenančio vyro, ir dainomis bei užkeikimais stengiasi vyti nuo jo negatyvią energiją.
 Patogiau įsitaisęs pabandžiau užsimerkti ir pamačiau blankų vaizdą, kuriame kalbuosi su man nežinoma mergina. Pokalbio metu lyg ir klausausi jos linkčiodamas galvą ir karts nuo karto įterpdamas nuoširdžius ''jo jo'', žinoma'', ''sutinku'', bet mintyse jau ruošiu atsakymą laukdamas kol ateis mano eilė kalbėti ir galėsiu neatsilikti parodydamas, jog ir aš šį bei tą žinau tema, kuria bendraujame. Šis vaizdinys -  spragos mano bendravime. Dažnai išties neįdedu pastangų tiesiog klausytis žmogaus ir jausti tai ką jis man nori perduoti. Tikrai taip - JAUSTI. Vietoj to bandau viską vertinti per racionalumo prizmę, o pastaroji sukurta iš to kas kažkur kažkada skaityta, matyta, girdėta, išmokta. Kas atėję iš praeities. Toks dalykas yra negyvas, tad stengiantis jį naudoti tame kas gyva ir vyksta dabar, baigsis diskonektu. Bendraudamas turiu klausytis ne žinių bagažu, bet empatijos ausimis. Priešingu atveju dialogas taps dviem, gatvėje prasilenkiančiais, nepažįstamaisiais. Nuoširdus klausymasis veda į supratimą. Tarpusavio nesupratimas nekalčiausioje savo formoje baigiasi nepasitenkinimu, o blogiausioje konfliktu. Pamoka iš čia - mokytis nuoširdžiai klausytis, kas prisipažinsiu  kol kas sekasi sunkiai.

 Ajavaskos veikimui besibaigiant vėl pajutau beribį pozityvumą. Iš pradžių pamaniau, jog tai galbūt kažkas panašaus į narkotikų sukeliamą euforiją, bet mastydamas apie tai staiga prisiminiau, jog namuose, skalbimo mašinoje, laukia krūvelė rūbų, su kuria grižus reikės susitvarkyti. Vos nepratrūkau garsiai kvatoti, nes labai juokingai pasirodė, jog štai aš, patirties metu gaunu tokias man svarbias ir nušviečiančias epifanijas, bet realybėje vis tiek turiu krūvą žemiškų dalykėlių, kurių negalima ignoruoti. Likau tuo patenkintas, nes supratau, jog kad ir koks stiprus bebūtų Ajavaskos veikimas, vis tiek negausi su realybe prasilenkiančiu iliuzijų, kurios dažnai aplanko alkoholio ar narkotikų vartojimo metu. Pastarieji pirš idėja kaip viskas nėra jau taip blogai ir susitvarkys savaime, o Ajavaska priešingai - rodys kas konkrečiai yra blogai ir vers žmogų ieškoti sprendimų, nes niekas savaime nesusitvarkys.

 Ceremonijai pasibaigus, visi kas verkė, rodos buvo neišsemiamos ramybės. Dėkodami Hannai ir Hansui už galbūt gyvenimą keičiančią patirtį, susikibę už rankų sukosi ratu vienas kitam šypsodamiesi. Momentas buvo kupinas šilumos ir gyvybingumo. Turbūt tai Amazonės šamanai turi omeny sakydami, jog Ajavaska tai kelias į šviesą per tamsą. Ar gavau tai ko tikėjausi iš patirties? Jei atvirai ne, tačiau tai ko tikėjausi greičiausiai atėjo tiesiog ne tuo atsakymu, kurio norėjau. Ajavaska savo darbą atliko nepriekaištingai parodydama tai kas jai ir priklauso  - nenuginčijamą tiesą, o ar priimti ją, kiekvieno žmogaus asmeninis sprendimas. Dėl to dažnai pasitaiko klaidingu nuomonių,

neva tokios patirtys turi keisti žmonių gyvenimus teigiama linkme. Už savo gyvenimą esi atsakingas tik Tu pats. Ajavaska gali padėti nušviesdama problemą, tačiau Tu sprendi ar atsimerkti jai, ar pasilikti užsimerkus.

 Hannos puslapėlis su visa reikiama informacija http://www.ayahuasca-ceremonies.org/14.html, o pati šamanė paskutinioje fotografijoje.