''- Klausyk, skrendam į Maljorką, a?'', gražina į realybę bičiulis. Tokie klausimai įprastai reikalauja bent kažkiek pasvarstymo prieš atsakant, tad pateikęs klausimą taip, lyg teirautųsi kokios spalvos šortus patarčiau nusipirkti, jis išmuša sekundei mane iš vėžių.
''- Skrendam, kodėl ne'', pasimaunu ant kabliuko ir tik po kiek laiko pagalvoju kaip beviltiškai plagijuoju filmo ''Yes man'' pagrindinį herojų. Pastaruoju metu kaip reikiant plaukiu pasroviui, eksperimento vardan neatsisakydamas jokiems pasiūlymams. Ačiū Dievui, šis eksperimentas kol kas tepasireiškia spontaniška kelione, o ne švirkštu su heroino užtaisu šlapimu permirkusiame rūsyje.
Prabėgus geram mėnesiui mes jau Maljorkoj. Plevėsuojančios palmės trumpam atgaivina prie lysvių ir šiltnamių pripratusias akis. Tiesa, neilgam. Paklaidink mane žydinčių sakurų sodelyje ir vis vieną mintimis mindysiu močiutės šulinio pavėsyje vangiai besirąžančio katino uodegą. Nesvarbu kokiam rojaus kampelyje atsidurtum, be namų negerai. Ir be kavos.
''- Puodelį kavos, prašyčiau'', kas be ko, ne lietuvių kalba užsisakau.
''- Cafe Americano?'', pasiteirauja padavėja ir iškart suprantu nacionalinius kavos ypatumus būsiančius identiškus itališkiems. Cafe Americano, tai kolibrio porcija, sutalpinta į perpus už sprindį mažesnį puodelį, kuris begėdiškai vadinamas Grande. Didžiulis, mūsiške kalba atseit.
''Kažin jei taip užsiprašius Cafe Lituano'', pasvarstau. ''Įdėkit į puslitrinį slovikėlį du sriubinius šaukštus kavos ir tam, kad nepašykštėtumėt medaus, apversdama indelį, dugnan trinktelkit delnu. Ačiū, pieno nereikės, atsinešiau pats''.
''- Cafe Americano'', užsisakau įprastai, naminės kavos receptą atidėdamas kitam kartui.
Laukdamas kavos, nosimi ieškau naujų kvapų. Tikiuosi kažko specifinio, kažko būdingo salos augmenijai, tačiau viskas ką pagaunu tai svylančių kebabų aroma. Mmmmmm, šavarma su česnakiniu padažu lėkštėje ir jau nebesigaudai ar esi Maljorkoje, Turkijoj, ar Marijampolės automobilių turguje.
Mūsų namais savaitei tampa C'an Pastilla poilsiavietė. Tai 2055ųjų Palangos versija su jūros vandeniu be tanklaivio pėdsakų ir nepalyginimai ramesne vietine Basanavičiaus gatve.Vakarinis triukšmas joje tėra atostogaujančiųjų entuziazmo protrūkiai, o ne grėsmingas priminimas, jog tėtis ir vėl buvo teisus ankstyvoj paauglystėj vietoj dramos būrelio siūlydamas pasirinkti karate pamokas. Visą kitą tiek čia, tiek salos sostinėje Palmoje mažai kuo tesiskiria nuo panašaus kalibro kurortų. Netrūksta nei Mc'Donalds'ų, nei iš jo pūškuojančių, gerokai rekomenduotiną paros kalorijų normą viršijusių vokietukų. Ant kampo ''Louis Vuitton'' parduotuvė, kitoj pusėj ''Jack&Jones''. Tik spėk kaišioti kortelę rinkdamasis iš gausaus pramogų meniu, kuris akivaizdžiai nutaikytas į išsipūtusią vakarietišką piniginę. Su mano perkamąja galia Palmoje tik magnetukai šaldytuvo durelėms ir Cafe Americano.
Laimei, bičiulis pop Maljorkos purtosi ne ką mažiau nei aš. Už 150e savaitei išsinuomavę eiklų Fiatuką pasileidžiam ekspedicijon po mažiau lankomą salos pusę. Ką Tu! Atrodo būtume visai kitoj vietoj. Tai ką matai krykštaujančiomis akimis, sudėtinga perteikti raštu. Kad skaitančiam susidarytų bent kiek aiškesnis paveikslas, kartu su įprastiniais ''gražu, oho ir įspūdinga'' turėtum vartoti sodrių rusiškų keiksmažodžių krūvelę. Atsidūrus svaiginančiam aukštyje virš jūros lygio, rodos, dairaisi persisvėręs 9aukščio balkonu, tik vietoj kilimus dulkinančios kaimynės, akimis sugerinėji geriausia ką gali pasiūlyti laukinė gamta. Uolėtų skardžių viršūnėse vėjo palenktos pušys tartum šnibžda Tau į ausį primindamos: ''pažvelk mirtingasai, pažvelk ir atsimink tai sekantį kartą kai vėl pasijusi visatos epicentru.''
Adrenalino plunksna padams, vingiuoti S formos keliukai - serpantinai. Tipiniam kelių ereliui vienas atsainus akceleratoriaus spustelėjimas iškart užsibaigtų tiesioginiu tramplynu akistaton su Viešpačiu, bet mano bičiulis nestokoja slalomo įgūdžių. Visiškai pasitikėdamas juo, mėgaujuosi kabrioleto teikiamais privalumais išlysdamas iki pusės. Vėjas bando nuplėšti lengvai nepasiduodančią grifkutę, o vienas už kitą gražesnių kadrų seka sukelia impulsyvų sprendimą ateinančius mėnesius dedikuoti tolimesnėms savęs paieškoms solo kelionių pagalba. Myliu gyvenimą!!! Arba kofeino ir cukraus pertekliaus veikiamas skrodžiu laikina dopamino banga. Kaip bebūtų, esu akimirkoj ir šis pojūtis tolygus juodam diržui, tiek kelionių, tiek gyvenimo mene.
Vis prasilenkiam su turbūt trečdaliu salos populiacijos - dviratininkais ir bėgikais. Ypač užjaučiu pastaruosius. Dar nei vieno jų veide nepastebėjau šypsenos. Skausmo iškreiptos fizionomijos priverčia susimąstyti ar tik kitų valstybių baudžiamieji kodeksai nebus kaip bausmės įtraukę bėgimo, čaižant 20 laipsnių perkopusios saulės spinduliams. Tokiomis oro sąlygomis kankinama širdutė gali ir nebesulaukti sekančios Vasario 14-os. Mes gi, susimokėję po 10 eurų, parai išsinuomojam riedučius. Kaina pernelyg nesikandžioja, bet įpratęs viską lyginti lietuviškais tarifais tuoj paskaičiuoju, jog namie už 10 eurų su riedučių pora gaučiau dar ir rampą išsinešimui.
-''Kur stabdžiai''?, kritiškai nužvelgęs riedučius pasidomi draugas. ''Pfffff, stabdžiai gimusiems sraigės metais'', konstatuoju tradiciškai pervertindamas savo galimybes. Neilgai trukus verčiuosi kūliais nuo pirmo pasitaikiusio kalnelio. Nusibalnoju alkūnę, kelį ir benefisą užbaigiu nuoširdžiu ''aiiii''. Mama, kur Tu, kodėl nekeli ragelio???
Išsilaižęs žaizdas prisiveju draugužį ir kartu pasiekiam Palmą. Grįžimas atgalios kilometražą prailgina iki 17km. Nepratęs dardėti tokių atstumų ratukais, išlipęs iš riedučių jaučiuosi tik užvakar pradėjęs naudotis kojomis.
Sekančią dieną sumokėję perpus pigiau, išsinuomojam dviračius. Pravažinėjęs 6 valandas pusnuogis po Maljorkos saule netikėtai išsiaiškinu naują asmeninio stiliaus detalę - kaip šauniai man tinka raudona spalva! Nors fizinės veiklos dienai užtenka per akis, draugelis vakare veržiasi dar ir į bokso treniruotę. Jo supratimu, užsimovę po pirštinių porą, galėsim savo nuožiūra pamosuoti malūneliu, prisimindami senus gerus laikus mokyklos diskotekose. Po truputį imu jausti nuovargį, bet neatsistebėdamas vietoje nenustygstančiu kolega, gaunu energijos įkrova ir pats. Niekaip nesuprantu kur jo paslaptis. Pamirškit ''Redbull'' su savo nupešiotų sparnų agitacija, duokit šiam vyrukui skardinę Kolos ir savo akimis įsitikinsit, jog legendos apie kamuolinį žaibą ne iš piršto laužtos. Traukdami link salės vis krizenam iš ispaniško žodžio ''boxeo'' (boksas). Apskritai kai kurie ispaniški žodžiai vartojant pavieniui skamba taip lyg tardamas juos traiškytum pistacijas. Boxeo, pefekto, atletizmo, ahora, tik trekšt, trekšt ir gliaudai be didesnio vargo pietietišką leksiką, kai tuo tarpu tokie vokiški perliukai kaip ''Torschlusspanik'' ar ''Backpfeifengesicht'' liežuviui tampa chalvos gabalu pagirių rytą.
Mūsų bokso treneris nešneka angliškai. Nori nenori dar kartelį tenka pavartoti žodį ''boxeo'', kas tuoj pat ir vėl užsibaigia vaikišku krizenimu. Toks poelgis, neabejoju, visai nepristato mūsų kaip kovinio sporto ekspertų, kitaip nerandu paaiškinimo kodėl vietoj pirštinių gaunam po šokdynę. Po apšilimo praleidžiam pusantros valandos salės kampe šlifuodami pačias primityviausias bokso kombinacijas. Prakaitas žliaugia upeliais, truputį pykina ir sukasi galva. Boxeo kažkodėl nebekelia tiek juoko. Įžengę kupini perdėto pasitikėjimo savimi, už 7 eurus išsinešam neįkainojamą pamoką: kuklumas žmogų puošia.
Pasibaigus treniruotei esam vieningos nuomones. Kovinio sporto pagrindai turėtų būti mokomi jau pradinėse mokyklos klasėse. Nemaža dalis vyrų jaučia skirtingo intensyvumo nerimo virpesius dėl nuolat egzistuojančios galimybės bet kuriuo metu likti iškarštu kailiu. Jei būtų mokoma kaip tvarkytis su šia būsena nuo mažens, išvengtume bereikalingo savęs įrodinėjimo tam visai netinkamose vietose. Sporto salėje išsireiškęs ego paprasčiausiai nebemato prasmės įrodinėti esąs Mačo gatvėje. Mano kuklia nuomone visuomenes gerbūviui tai kur kas naudingiau negu žinojimas keliais brūkšneliais braukiamas tarinys.
Paskutinę dieną saloje praleidžiam besišnekučiuodami lauko kavinėje. Kava turbūt vienintelis pirkinys, kuriam netgi toks retai kur regėtas nagas kaip aš, visiškai negaili išlaidų. Euras septyniasdešimt už dozę mirtingųjų ambrozijos mano žodyne nusisekę mainai. Išgeriu tris puodelius, kadangi nors ir išsekinti vakarykščio boxeo, vis tiek nestokojam egzistencinių klausimų iš serijos ''ką veiktum turėdamas nesibaigiančius finansus'' ir ''kokie ateinančio pusmečio planai išgirdus vėžio diagnozę''.
''- Nežabota laisvė nešykštint keliavimo'', abiems ateina kone identiški atsakymai. Greičiausiai sutapimas... Ar dar viena kelionės pamokėlė? Nei Himalajų didybė, nei šniokščiančios Amazonės purslai, nei kelioninių nuotykių ir iššūkių įvairovė niekada nesugebės atstoti dviejų bičiulių pokalbio karčiausių Facebooko naujienų tematika. Respeto Amigo!
