VI (Šeštadienis)

Išaušta dar vienas rytas paviešinantis viengungiško gyvenimo realijas. Nutįsusi seilė jose reiškia jau miego būsenoje dalinamus pageidavimus:
 ''Mažyte, pusryčiams suvalgyčiau naliesnikų su uošvienės mėlynių uogiene. Aha, kavytės kaip visada, du cukraus, su pienu.''
 Neaiškūs garsai aplinkui pamažu budina papuošdami veidą šypsena.
 ''Tai mažytė kuičiasi virtuvėje ruošdama pusryčius. Paukšt! Och tai stipruolė, pati atsisuko uogienės stiklainį!''. Atsikeliu ir mano nusivylimui esu bloškiamas rūsčion spartietiškon nūdienon prieš akis išvydęs barzdotą snaudžiančio kolegos fizionomiją. Mažytės nei kvapo. Tenka nepusryčiavus susitvarkyti kempingą ir traukti toliau.
 Dėl sportinio intereso laikom įjungta distancijos matuoklį. Anot statistikos, per dieną vidutiniškai nukulniuojame 25 km. Tokiu tempu, turėdami daugiau laiko, Sardinijos salą apeitume per dvi savaites. Deja laiko mums labiausiai ir trūksta. Skrydis iš Sardinijos į Lietuvą vos dukart savaitėj. Susivėlinai ir žiūrėk jau sėdi guminėje valtyje.
 Šiandienos planuose pasiekti Bosa miestuką. Ieškodami autobusų stoties susipažįstame su paplūdimio ieškančia amerikiete. Moters pasakojimai daužo į šipulius kai kur dar sutinkamus stereotipus neva keliavimas tai jaunų žmonių žaidimas.
 '' - Amžius tėra požiūris, aiškina ji. Žmonės prisikelia sau milžiniškų ekspektacijų sulaukę tam tikrų metų atitikti susikurtą idealaus gyvenimo modelį. Tam neįvykus, viskas atrodo eina veltui. Niekada nespaudžiau savęs sulaukusi 40 ies, vasarnamio prieangyje ant rankų krėsle čiūčiuoti anūkus'', nusijuokia pašnekovė.
 Mėgstu tokius pokalbius. Iš dalies, nes pačio plevėsiškas požiūris dar greitai nežada nutaisius kvailą veido mimiką vaipytis kartojant ''A gu gu gu'', iš dalies, nes sutinki žmonių, pasirinkusių alternatyvą įprastam gyvenimui, ir atrodo, esančių visai laimingais.
 Autobusas į Bosa važiuoja pro visiškai akimirkoj sukaustančius gamtos vaizdinius. Priešingai nei kelionėje su traukiniu, šįkart nuo lango neatitrauktų nė kitoje pusėje prasidėjęs Eros Ramazzotti koncertas. Kažkas tokio gamtos galybėje, priverčiančio pajusti savo paties nereikšmingumą. Anava, iš aukšto žvelgiantis kalnas bus čia ir po 50 metų, kai Tu po šitiek būsi jau virtęs ašara kažkieno skruoste. Kitoje pusėje ramuma raibuliuoja jūra. Autobusas pilnas škotų turistų. Jų kaimietiškos tarmės anglų kalba puikiai papildo pravažiuojamus kalnus, kalvas ir slėnius. Tartum su visu autobusu būtume grįžę į VIII amžių ir dabar, vedami Williamo Wallace'o, trauktume iš anglų atsikovoti nepriklausomybės. Staiga visus išgąsdina į sprogimą panašus garsas. Vairuotojas sustabdęs autobusą išlipa apsidairyti, ir tikrai - būta sprogimo. Neatlaikiusi sąlyčio su karštu asfaltu pasiduoda galinė padanga. Likusius kilometrus važiuojame lydimi duslaus dundesio greičiausiai dar neprognozuojančio kažko katastrofiško. Nepaisant to, karštligiškai imu svarstyti kokia tikimybė, jog netrukus sprogusi antra padanga sumėtys autobusą ir nulėkę nuo kelio atsidursime jūros dugne pakeldami Sardinijos turizmą į neregėtas aukštumas. ''Mūsų Scuba instruktoriai pasiims Jus į nepamirštamą fotomedžioklę po nuskendusį autobusą - vaiduoklį!''
 Karštis Bosoje, kažkas naujo visko mačiusiems mūsų latakams. Greičiausiai tokios sausros priežastis -  geografinė gyvenvietės padėtis. Apsuptas kalnų, miestas atsiduria įduboje, sutraukdamas gilyn pačius karščiausius saulės spindulius. Bet kokie stipresni vėjo gūsiai šioje vietoje jau senai virtę vietinėse smuklėse pasakojamomis legendomis. Reikia paskubėti susirasti pavėsį kol dykuminės kaitros sukeltas nuovargis neprišaukė virš galvos sklandančios porelės grifų. Nelabai turėdami iš ko rinktis, vėl patraukiame prie jūros. Tolumoje mirguliuojančios skėčių viršūnėlės perspėja pavėsį būsiant mokamą. Atsivėsinimui tenka bristi vandeningon sūrybėn. Kelioninis prakaitas, susimaišęs su jūros druska tampa tokiu cheminiu užtaisu, jog spalvotų žuvyčių tuntas pabūgęs pilvais iškilti paviršiun sprunka kuo toliau. 
 Užbaigę maudynes patraukiam pasižmonėti į miestelio gilumą. Bosa, pirmoji sutikta gyvenvietė su gėlo vandens telkiniu. Per ją tekanti upė būreliui irkluotojų sudaro idealias sąlygas treniruotis. Pasitikėjimo savimi kupini šūksniai reiškia irkluotojus dar negirdėjus Balčiūno ir Duonėlos pavardžių.
 Gyvenami namai Bosoje nudažyti kuo margesne spalva. Aplinkui švyti geltoni, oranžiniai, žydri ir rožiniai pastatai. Tokia spalvų paletė nykiam mūrui įpučia keistokos gyvasties. Įprastai, eidamas pro daugiabučius, daugiausia atkreipi dėmesį į kieme išdžiaustytus skalbinius. Čia gi, spoksai į spalvotą sieną nepaliaudamas paikai šypsotis, o po minutės kitos, dar ir nusikvatoji neaišku iš ko. Namukai - LSD.
 Iš Bosos išvykti pamėginame autostopu. Po geros valandos, nieko nepešę parsliūkinam ieškoti autobusų stoties. Pravažiuojančių automobilių lyg ir netrūksta, tačiau ekipažai juose sudaryti iš 4 - 5 žmonių. Turbūt populiarus kurortas ne pati tinkamiausia vieta susistabdyti kompanijos išsiilgusį vairutoją.
 Šiek tiek užtrunkam ieškodami bilietų kasos. Pasirodo, autobusų stoties čia nėra, nes bilietais prekiaujama baruose. Tokia tvarka savaime perša mintį ar tik autobuse nebus pilstomas alus.
 Susimokam už kelionę iki Oristano. Gerai įsimenam šį pavadinimą, kadangi ieškodami stoties vienai moteriškei paaiškinom norintys vykti į Ontario. 
 '' - Uhmmm, Canada right?'', nepatikliai pasiteiraujama mūsų. Ontario, Oristano, vienas ir tas pats išvargusiai galvelei. Deja kelionės autobusu iš Sardinijos į Kanadą įmanomas tik esant spec. priežiūroje. Kitais atvejais, pradėjęs teirautis tokių maršrutų, rizikuoji spec. priežiūroje atsidurti pats.
 Oristano pasiekiam apie 11 valandą vakaro. Pramoninis miestas stokoja atokių paplūdimių nakvynei, užtat pilnas fabrikų, supermarketo sandėlių, gaisrinės ir policijos štabų. Nėra kur atsigulti taip, kad neliktum nepastebėtas. Ieškodami nakvynės vaikščiojam ratais iki 2 nakties distancijos matuokliui pasiekiant rekordinius 55 km. Itališkas žodis Caminare (eiti) skambėjęs taip melodingai pirmosiomis dienomis dabar skamba kaip prakeiksmas. Galop susirandam apleistą upelį pačiame pomidorų lauko pakraštyje. Išvarginti neplanuoto žygiavimo sukrentam kur sau per daug nesaugodami pomidorų. Ir taip kelioninė romantika pradingsta upelyje kvarkiančių varlių orkestre.  

                                                      

V (Penktadienis)

Alghero iš tokių vietovių, kurias greičiausiai aplenkčiau keliaudamas vienas. Neturiu nieko prieš ir jei atvirai, vargu ar ieškantys vietelės pasyviam poilsiui surastų daug nusiskundimų Alghero adresu. Plevėsuojančių palmių pavėsyje riedučiais siūbuojasi bronziniai klubai. Jiems signalizuoja pro šalį prašvilpiantis ''Porsche''. Iš paskos lėtai rieda juodas ''Mercedes'' visu garsu transliuodamas Surinamo Top 40 grojaraštį. Ore tvyro šviežias suktinukės kvapas. Kitoj gatvės pusėj kažkas eina vilkėdamas ''Heat'' marškinėliais. Alghero neriasi iš kailio pretenduodamas europinio Majamio vardan.
 Tikiuosi ilgam čia neužstrigsim. Gulinėjimas pliaže bamba gaudant saulės spindulius ne mano kantrybės taurei. Kiekvienas didesnis kurortas tėra energetinis vampyras savo judrų tempą išlaikantis poilsiaujančiųjų žvalumo kaina. Kuo vangesnė vegetacija, tuo viskam daraisi apatiškesnis taip ir nesuprasdamas iš kur toks nuovargis nieko nenuveikus. Mano komanda, gaila, kitokios nuomonės. Draugelis kategoriškai atsisako judėti tolyn kol saulė neįkraus nusilpusių jo baterijų. Tenka taikytis prie situacijos atsigulus įsistebeilijant į dangų. Energijos stagnacija visada suras būdą išsilaisvinti. Arba būsi priverstas užsiimti produktyvia veikla, arba pasiųsi ką nors toli toli. Šįkart ji pasireiškia įkyriomis mintimis: ''Tai sakai gulinėji sau. Žmonės statosi namus, sodina medžius, augina sūnus, o tamsta vedi plunksninių debesų statistika. Pagirtina, tiesiog pagirtina.''
''- Drauguži! Ei, drauguži!'', pažadina perdėtai lipšnus kreipinys. Tokia tonacija dažniausiai reiškia artėjantį prekeivį su krūva gyvybiškai svarbių rakandų pasiūlyti.
''- Ei, drauguži, pirk GoPro lazdą telefonui!'', be užuolankų pasiūloma man. Laimei, neturiu su savimi grynųjų, nes įsakmus vyriškio balsas kaip ir nebepalieka teisės rinktis.
''- GoPro. 25 eurai, bet kaip Tau, mielas drauge, 20.'' Na ir pasisekė klausykit! Pliažas pilnas žmonių, nėra vietos atsigulti, o nuolaida išimtinai taikoma tik man.
''- Tventi jūros ma frend. GoPro, zi best!'', nepaliauja merkti akies azijietiškų bruožų vertelga. Neturėdamas ką veikti nusprendžiu įsivelti žaidiman. 
''- Nupirksiu su sąlyga, jei parodysi kaip naudotis'', patikinu ir atkišu savo senutėlį ''Nokia'' modelį. Nereikia būti technologijų ekspertu tam, kad suprastum anų laikų telefonus šiandien tetinkančius įkalti sienon smulkesnį vinį ar pasišviesti rūsyje leidžiantis užkandai agurkėlių. Bet GoPro? Tokios kriauklės kaip maniškė ''Nokia'' neįgrūsi lazdelėn net gyvybės ir mirties klausimu.
- Ma men..., prikandęs lūpą susikremta vyrukas. Pasijaučiu nepatogiai. Žmogelis pelnosi duonos kąsnį prekiaudamas paplūdimyje mažai paklausos turinčiomis prekėmis, o aš, glostydamas nuo vynuogių išpampusį pilvą, šitaip išsidirbinėju. Tikrai, sotus alkano neužjaučia.
 Prasivartom ant smėlio iki pat saulėlydžio. Saulutė, kurį laiką dar pabuvusi bičiulių delnuose fotosesijos metu, galiausiai nusileidžia. Traukiam į panelių viešbutį. Kol jos ruošis, mes galėsim prisiminti kas yra dušas. Jau keturias dienas kaip esam švarūs jūros vandeniu. Būtų toleruotina jei lauktų pasimatymas su undinėmis, tačiau Alghero gana civilizuota gyvenvietė. Trenkdamas jūra bendrų temų pokalbiui surasi tik žvejų turgelyje. Palendu po dušu jusdamas kaip šilta vandens srovė pamažu nuo kūno plauna visas kriauklytes, jūros žvaigždutes ir arkliukus. Jau buvau bepradėjęs užmiršti ką reiškia gaivumo pojūtis. Pagyvenęs urvinėmis sąlygomis netrunki išsiilgti komforto.
 Vidurnakty išsiskirstom kas sau. Merginos žaismingos nuotaikos genamos patraukia į klubą pašokti, mes, kaip jau įprasta, į bruzgynus. Nakvynei susirandam nelygumų suraižytą skardį. Vos spėji prisnūsti ir išsigandęs vėl keliesi patikrinti sapno čia būta, ar išties čiuoži žvyru nuo skardžio tiesiai į jūrą.

                                         

Bumfights

V (Ketvirtadienis)

Išsimiegu prastai. Nesvarbu koks užkietėjęs asketas bebūtum, minkštas žmogaus kūnas nepritaikytas vartytis ant uolinių matrasų. Žvarbus rytinis vėjas odą šiaušia pagaugais. Gamtai Tu su savo poniškais kaprizais visiškai ne motais. Nepatinka oras, kurkis laužą arba apsišlapink.
 Susipakavę mantą pasišalinam iš parko kuo skubiau. Spartus tempas randasi ne iš baimės būti užkluptiems parką prižiūrinčio skautų būrelio, o veikiau dėl sužvarbusių galūnių. Rudens naktimis Korsikoje dar tikrai nešalta, tačiau išlepintas jaukios namų šilumos kone grieži dantimis sapnuodamas kaip šildaisi iglu trobelėje lašišą čirškinančių eskimų draugijoje.
 Sugrįžtam į Bonifacio gurgiančiais skrandžiais. Alkio ir nuovargio kombinacija retai eina koja kojon su sveikos mitybos principais. Nėra kuo stebėtis ir mūsų pasirinktu racionu. Prisipirkę prancūziškų bagečių puotaujam tylėdami. Ima juokas pačiam iš savęs. Štai aš, didysis Odisėjas, planavęs šitiek amą atimančių nuotykių, sėdžiu sau apsitrupinęs prancūziška konditerija ir vienintelis nuotykis nenustojantis suktis galvoje kaip iš kolegos pasiskolinus eurą sušveisti dar vieną bagetę. Tetrūksta fone užgrojant ''Final Countdown''.
 Pirmoji dienos pusė prabėga tinginiaujant laukiniame Korsikos paplūdimyje. Būsimą ramybę pranašauja įkyriai tautiniais rūbais prekiaujančių afrikiečių stoka. Kiek riečia nosį krūvos krantan išmestų jūržolių. Visgi, kur kas labiau ''riečia'' baltu smėliuku tipenantys pusnuogiai pensininkai. Stengiesi į pastaruosius nekreipti dėmesio visų pirma iš pagarbos, bet jie, rodos tik ir telaukia kol užsimiršęs pakelsi galvą.
 - ''Bonjour'', pasisveikina sugavę Tavo žvilgsnį.
 - ''Plafkes užsidėk, Bonžiur Tu'', pagalvoju. Po minutės kitos, imi svarstyti ar tik ne Tu čia senis su šitokiu požiūriu. Tokie, iš pažiūros nereikšmingi kelioniniai epizodai, su Tavo pasaulėžiūra elgiasi kaip su keramikos dirbiniu. Iš pradžių sudaužo kultūriniu šoku, vėliau įgytomis patirtimis klijuoja naujai. Tavasis puodelis sekantį kartą talpina jau šiek tiek daugiau.
 Nusprendžiam grįžti į Sardiniją. Liko vos keletas dienų pasibastymui, o dar reikės parsitrenkti 500 km atgal. Gaila, tačiau šiam sykiui Napoleono gimtinei tenka ištarti ''Sudie''.
 Kitoje Viduržiemio jūros pusėje mūsų laukia merginų duetas. Taip mielieji, Marta neapsikentusi kamuojančio ilgesio paskambino seseriai ir merginos paskubomis susikrovusios mergautines skrynias jau laukia kitame krante modamos baltomis skarelėmis. Norėtum tigre.
 Į Sardiniją išvykom keturiese. Kartu išskrido ir dvi geros mūsų pažįstamos. Tiesa, vos nusileidus mūsų keliai išsiskyrė. Savarankiškumo nestokojančios panelės, išsinuomavusios automobilį, pasileido tyrinėti salos savo pačių susikurtų maršrutu. Kaip bebūtų, moterys, levandomis dvelkiančios fėjos, o fėjos tampa fėjomis ne miegodamos brūzgynuose ir vaikščiodamas jūros druska išbalintais plaukais.
 Santa Teresoje ilgai neužsibūnam. Merginos mėgaujasi banguota jūros žydryne, draugelis kažką naršo internete, o aš, ištikimas Vingių Jono principams, vėl prigulu popiečio. Išvažiuojam saulei jau besileidžiant. Nakvosim Alghero kurorte, kuriame panelės išsinuomavusios viešbutį. Pakeliui sustojam apsipirkti į turgelį panašioje prekyvietėje. Kas džiūgauja suradęs kokybiškų vaisių, ką sudomina keletas litrų naminio vyno. Alghero pasiekiam jau visiškai sutemus. Išlaikydami tradiciją dar kurį laiką pažioplinėjam klaidžiodami ratais, kol pagaliau susirandam atokesnę vietelę prie jūros. Tuoj ištraukiamas stalą atstojantis užklotas, papjaustomas sūris ir pripildytos vyno stiklinės pradeda vidurnakčio banketą. Užmiegu neišlaukęs vakaro dalies kuomet džentelmenai sukyla kviesti damų lėtam. Paryčiais pradėjus lyti tenka ieškotis pastogės. Pasitenkinu palindęs po neaukštu uolos šlaitu ir įsivaizduodamas kaip akmenin tykšantis lašai iš tikro tykšta į verandos langus, užmerkiu akis.

                                            

Handmade WC

Breaking Celibacy right there

''Hilton'' pa polski

V (Trečiadienis)

Atsibudęs kurį laiką viena akimi stebiu  krantan besiritančias bangas. Kažkur tolumoje raudonuojantis horizontas išduoda į darbą skubančią saulę. Vaizdas nebyliai primena dažniau pasinaudoti dėkingumo sąvoka savo gyvenime. 

 Visai netoliese laksto vokiečių aviganis. Tokių svečių nuo pat ankstaus ryto sulauki kuomet Tavo miegamasis neturi aiškių sienų. Šuo pakelia koją. ''Kur kur, aš Tau blet ant persiško kilimo, netikėli! '', sukrizenu iš savo paties juokelio. Kaip patogu bent trumpam išsilaisvinti iš materialumo pančių! Dušo kabiną pakeičia jūra ir patraukiam toliau. Neduokdie, vėl pasirodys apylinkių siaubas  traktorius - maniakas. 

  Iki Santa Teresos apie 100 km. Bandysim juos įveikti aukštyn iškeltu nykščiu. Pamenu kažkur girdėjau Sardinijos vairuotojus esant ne pačiais draugiškiausiais tranzuotojams. Gaunam tuo įsitikinti pirmaisiais 20 bandymų. Niekas nestoja. Kai kas pravažiuodami dar ir patys iškelia nykštį. Gali nesunkiai pralekiančiųjų veiduose įskaityti: ''maladec vyrai, atrodot netoli trisdešimties, o nesukrapštot net viešajam transportui''.

 Nueinam gerus penketą kilometrų kol sustoja pirmasis automobilis. Angliškai nekalbantis vyriškis pavežėja kokius 10 kilometrų. Bandom kaip įmanydami nejaukią tylą pralaužti žongliruodami tais pačiais trim itališkais žodžiais ''Bella, Sardinia, Italiano, Bella'', bet, matyt, tik nuvarginam vairuotoją, nes šis, neapsikentęs garsių poliglotų draugijos pasigarsina radiją. Sekantis, mus paėmęs geradarys, pametėja dar 20 km. Vos įsėdus vidun šoferis iškart duoda suprasti netoleruosiąs gimtosios kalbos nuskurdinimo iki trijų žodžių ir nykščiu užgula magnetolos garso būgnelį iki maksimumo. Automobilio saloną užlieja itališkos klasikos garsai. ''Feličita, Brigė už kampo Marčiui pimpalą tampo, Feličita, è tenersi per mano, kada ateis eilė Žano, Feličita'', niūniuoju sau tyliai po nosimi. Vistiek nesupranta.

 Likus 70 km nusprendžiam šiek tiek paeėti pėstute.  Neturėdami iš ko rinktis esam priversti kulniuoti pačiame judraus eismo pakrašty. Vos per keletą metrų prašvilpia vilkikai sukeldami tokį vėjo gūsį, jog marškinėliai tiesiog sulenda sėdimojon. ''Dievaži, pertrenks'', išsigąstu. Draugelis tuo tarpu vėl leipsta juokais. Kažkodėl tikimybė tapti graffiti ant itališko plento jam be galo kutena padus.

 Suradę pirmą pasitaikiusį nusukimą gyvenvietės link nusprendžiam pailsėti nuo transporto šurmulio. Be to, galbūt pavyks surasti ir parduotuvę. Esame ant kojų jau nuo pat ankstaus ryto, o burnoj dar neturėjom nieko kito išskyrus keiksmažodžių asorti. Sėkmė neaplanko ir parduotuvės paieškose. Neapsikentę dar vieno, neaišku kur vedančio žygiavimo, apsisukam atgal. Mazuoliams progų šiandien užteks į valias. Mano dėmesį patraukia kaktusas. Kaip tyčia su savimi neturime nei druskos, nei citrinos. Kaip mat išsispaustume po šimtgramį įžiebti jau gęsti bepradedančiam kelioniniui užsidegimui. Praėjus geriems trims mėnesiams po mūsų kelionės vis dar niekaip nenusprendžiu ar mano kompanjonas nuoširdus, ne visad atsakymą žinantis pagalbininkas, ar ligustą polinkį tamsioms išdaigoms turintis pokštininkas.

 '' - Tarp kitko, šitie kaktusai veda saldžius vaisius.'', lyg užuosdamas kritinį lūžio tašką manyje, užsimena jis. Matai štai šį pumpurą? Tokių mūsų ''Ikiukuose'' pilnos lentynos''.

 Nedrąsiai ištiesu ranką nusiraškydamas pūkuotą pumpurėlį. Pradedu atsargiai, iš po lėto kramtyti, ir jau po pirmų poros kąsnių aišku - visai čia ne kaip mūsų ''Ikiukuose!''. Jausmas tarytum į burną būčiau įsimetęs tuziną miniatiūrinių ežiukų. Spjaudausi spygliais keikdamas save taip lengvai pasidavus akivaizdiems kolegos spąstams, tačiau spygliai tokie mažučiai, jog mikliai sulindę lūpon nepalieka prošvaisčių greitu metu būti iš ten iškrapštyti.

''- Matai, dabar dar ankstoka juos raškyti, ne sezonas. Geriausia vėlyvą pavasarį, gal vasaros pradžioje. Vaisius dar neprinokęs todėl savisaugai apsipūkuoja šiais mažais spygliukais.'', rimta botanikos specialisto veido išraiška paaiškinama man.

 Likusius kilometrus pasiekiam nebekeisdami automobilio. Santa Teresoje praleidžiam keletą valandų naudodamiesi paplūdimio teikiamais privalumais. Minutės pertraukėlė velniško tempo kelionėje. Kitoje jūros pusėje matosi blankūs Korsikos kontūrai. 

 ''Ech Tu, skystablauzdi'', įskaitau į mane įsmeigtose draugelio akyse. Pamažėle jos nukrypsta į tolumoje boluojančią Korsiką ir bičiulis, turbūt šokinėdamas per bangas gumine valtimi, iriasi išsvajotosios salos link. Tegul sau. Aš savo ruožtu apsiverčiu ant dešinio šono pradėdamas kelionę po man jau gerai pažįstamą Miegučionių kaimelį.

 Keltas iš Santa Teresos plukdina į Bonifacio. Apsuptas gremėzdiškų smėlio spalvos uolų, Bonifacio pamažu išnyra iš tiršto rūko debesies paskelbdamas fotoaparatų pokšėjimo sezoną atidarytu. Artėjantis miestukas atrodo būtų pastatytas ant uolinės platformos taip, kad atvykstantis jau kelte būtų priblokšti tokio architektūrinio eksponato. Patekę į senamiestį  kurį laiką blaškomės sodraus turistinio prakaito kvapo apsuptyje. Senamiestis nors ir vertas dėmesio, patvinęs poilsiautojais. Sprunkam kuo toliau nuo atostogaujančiųjų klegesio. 

 Vaikiško polėkio paraginti pradedam karstytis uolomis susiradę tam rimtesnių pasekmių neturintį aukštį. Tokių smėlio dėžučių patirties stokojantiems kopinėtojams čia mažoka. Bonifacio pastatytas taip, kad net visai nepavojingas pasivaikščiojimas jo pakraščiais, nepratusius prie aukščio pavaišins vertigo porcija ateinančiam pusmečiui. 

 Naktį praleidžiame regioniniam parke. Užsimerkiam praeidami pro nakvynes parko teritorijoje draudžiantį ženklą ir įsitaisę ant uolų sulendam į miegmaišius. Viršuj žvaigždėtas dangus, priešais nakties sutemose švytintis Bonifacio, o ausyse skamba į uolas dūžtančių bangų garsas. Čia pokštas, ar kaip suprast? Jei toks tas valkatos gyvenimas, galima ir priprasti.

                                   

Prašmatnus garažas jachtoms

O Bozhe o bozhe kakoj muščina, ja chačiu ot tibe syna

Ant svetimo B...(atspėk žodį) joju į dangų

Konkurs ''Mister Polski 2015'' 1st and 2nd

 

V (Antradienis)

Išaušta rytas. Pats tinkamiausias metas įvertinti savo adikcijos kavai rimtumą. Palendu po šaltu dušu vildamasis gal šaltas vanduo kompensuos kavos stoką vaikant rytinės demencijos požymius. 
 Susikrovę mantą patraukiam ieškoti traukinių stoties. Šiandienos tikslas pasiekti Santa Teresa di Galura uostą, iš kurio kelsimės į Korsiką. Atstumas iki uostamiesčio 500 km, o nuo jo paskutiniai 11 km keltu. Dar būnant Lietuvoje draugas pasiūlo iš Sardinijos į Korsiką persikelti pripučiama valtimi. ''Sutaupysim'', per daug neišsiplečiant paaiškinama man. Santūriai atsisakau. 11 kilometrų nėra beribis atstumas, tačiau neaišku kokio rimtumo faktorius tokiame pasiplaukiojime būtų jūros srovė. Nieko baisaus, jei bandydami iššokti aukščiau bambos, nudreifuotume iki žemyninės Italijos arba Maljorkos, betgi kažkur kitoje pusėje Libija. Mama Afrika, savo stiprios ekonomikos pagalba tuoj pat  surandanti šiltą vietelę po korporacine saule netyčia užklydusiems artistams gumine valtimi. 
 ''Ne, geriau neplaukiam'', galutinai apsisprendžiu. Apskritai, kas liečia mūsų tandemą, aš toli gražu nesu tokia parako statinė sprindžio ilgumo knatu kaip manasis kolega. Jis savo užmojais gerokai epiškesnis keliautojas už mane. Klausaisi jo ir pasijauti pražilusiu senoliu. Jo akyse sukyla entuziazmo gaisras bandant mane įvelti į kokią įdomesnę istoriją kai aš tuo tarpu supratingai linkčiodamas galvą noriu delnu pataršyti jam plaukus ir prieš užmiegant atnešti stiklinę šilto pieno.
 Prasišlaistę Kaljaryje kone pusdienį pagaliau surandam traukinių stotį. Nusiperkam bilietus į Olbia kadangi traukiniu Santa Teresos nepasieksi. Įsitaisom patogiai savo vietose ir pradedam pro langą stebėti laukinės Sardinijos gamtą atsiduodami migdančiai siūbuojančiam traukinio tempui. Kalnai, nuo karščio išdegusi žolė, kalnai, dar šiek tiek kalnų. Tokia vaizdinė monotonija netrunka tapti saldaus pietų miegelio priežastimi. 
 Vagone esam keturiese. Visai prie pat sėdi juodaodžių porelė. Atstumas tarp mūsų toks, kad nė nesistengdamas išgirsi ką tauškia kaimynas. Rimtai neįvertinę tokios socialinės situacijos diskusijai tarpusavy pasirenkam mažiausiai čia tinkančią temą. Prisimenam bendrą pažystamą, esantį iš tų žmonių, kurių vardą jau senai pakeitusi pravardė. Ir dar kokia - Black Devil! Tarytum pažįstamas turėdamas nostradamiškų bruožų pajuokaudamas išsirinko sau pravardę aplankius vizijai, kurioje juodaodžių akivaizdoje du baltieji kažką vis mala sava kalba karts nuo karto įterpdami ''Black Devil, Black Devil''. Susirūpinam burnos turiniu jau gerokai po laiko. Likusi maršruto dalis skendi brandžioje tyloje.
 Užtrukę keturias su puse valandos pagaliau atvykstame į Olbia. Saulėlydžio užuomazgos Santa Teresos planus nukelia rytojui. Kiek pasibastę po Olbia patraukiam Pittulongu kurorto link ruošdamiesi ten atidaryti pirmąją, nakvynių maratono lauke, dalį. Išsirenkam, kaip mums patiems atrodo, visai nuošalų paplūdimio kampelį. Po keletos valandų nuošalumo nelikę anei kvapo. Esu pažadinamas ryškios šviesos ir neaiškios transporto priemonės variklio burzgesio. Sekundei pagalvoju sapnuojąs ''Greiti ir Įsiutę'' filmavimo sceną. Akimis ieškau Vino Dieselio, randu iš juoko leipstantį draugelį. Čia pat prie kojų pravažiuoja traktorius, gigantišku kastuvu stumdydamas paplūdimio smėlį. Pasitaiko miegančiam sustoja širdis, sutrinka kvėpavimo takai, bet kad suvažinėtų pliažą valantis traktorius? Vos per plauką netampam Darvino apdovanojimo laureatais. Garsaus mokslininko vardu pavadinta premija dedikuojama didžiausiems karštagalviams, kuo originaliau pašalinusiems savo reprodukcijos šansus. Pavyzdžiui viena tokių nominacijų: Los Andžele esančios sektos vadovas buvo įsitikinęs, kad gali išmokti vaikščioti vandeniu. Kartą, besitreniruodamas vonioje, paslydo ant muilo gabalėlio ir užsimušė. Ką gi, visai arti apdovanojimo atsidūrėm ir mes. Mėginsime kitais metais.
                             

LG Italiano

Indonezuose

Mūsų viešbutis pirmąją naktį

Turisto Poleko

Polsko Turizmo

V (Pirmadienis)

Pamenu, vos užsikrėtęs keliavimo karštine, iškart užkėliau ją ant pjedestalo aukščiau kitų nevaržomo gyvenimo būdų. ''Avataro'' siužetas staiga tapo neką įdomesniu už alubario legendos Vytelio pasakojimą kaip jaunystės dienomis užsižiūrėjęs į kaimynės Raisos biustą murktelėjo komposto duobėn. Miegmaišis ir skrupulinga kelioninė buhalterija tuomet rodėsi laisvės simboliu. Baisiai knietėjo nakvoti po atviru dangumi, judėti priekin autostopu ir pinigus leisti taip, kad atsivertus žodyną greta žodžio ''Nagas'' išvystum savo atvaizdą. Paradoksalus gyvenimo dėsnis - patogumų perteklius sukelia poreikį diskomfortui. Juokas pro ašaras Nigerijai, Malaviui ir Burundžiui.
 Mano geras bičiulis, lyg skaitydamas mintis, pasiūlo patyrinėti Sardinijos salą išbandant būtent tokį, varguoliško keliavimo modelį. Ilgai nesvarstęs ''Jis sako taip'' ir  kelionės diena ateina greičiau nei spėja užliūliuoti buitinis letargas, kurio pagrindinė prievolė įtikinti kodėl dabar pats netinkamiausias metas kažkur išvykti. Maloniai nustembu sužinojęs Sardinijos kaimyne esant Korsikos salą. Korsika! Mano pasiekiamų svajonių šalis. Kurgi dar kitur posakis ''svarbu ne ūgis, o smūgis'' turi šitiek tiesos. Garsiausias salos mažylis savo laiku šiuo posakiu nušlavė didžiąją dalį Europos,  sukeldamas tokį ažiotažo pliūpsnį, jog nebeliko nieko kito kaip imti ir jo vardu papuošti brendžio butelį. O lietuviai išreikšdami pagarbą dar ir tortą iškepė.
 Kelionės pradžia - Kauno šaligatviuose, purškiant pirmam rudeniniam lietui. Vilkiu džinsiniais bridžais ir vasarišku ''Adidas'' džemperiu. Tokiu oru toks garderobas nori nenori tampa magnetu praeivių akims. Nenustebčiau jei sekančios dienos rytą, kur nors Kauno gimnazijos foje, jau kabėtų mano fotografija su motyvaciniu lozungu po ja: ''Moksleivi, ar ir Tau pakaks 7 - ių klasių?''. Pasiguodžiu juoksiasis iš šios situacijos paskutinis. Sardinijoje rugsėjo vidury užkaitina iki 30 laipsnių. Pasipuošdamas lietuviškam rudeniui skirta apranga nespėsi išlaidauti rutuliniams dezodorantams.
 Belaukdami autobuso pirmą kartą išbandom puslapį ''Couchsurfing''. Neišmanydami virtualaus etiketo įmantrybių paskubomis sukuriam prašymą prisiglausti nakčiai ir nusiunčiam pirmam pasitaikiusiam host'ui (asmuo galintis suteikti nakvynę keliautojams). Neilgai trukus gaunam naivias viltis sutriuškinantį atsakymą ''WORST REQUEST EVERRRR!!!!!!!''. Niekaip nesuprantam kodėl neužtenka padėti vieną, na maksimum, du šauktukus. Čia gi jų, visas septynetas. Matyt turim reikalą su rėksniu. Tokių žmonių kompanijoje vargiai išsimiegosi, todėl per daug nesikremtam užsitrenkus pirmosioms durims.
 Belaukiant skrydžio vėl aplanko taip erzinantis jausmas. Rodos būčiau prarijęs koloniją drugelių, kurie įnirtingai plakdami sparnais stengiasi kaip įmanydami neprigerti skrandžio sultyse. Tai dėl artėjančios nežinomybės. Aišku, nėra čia ko dramatizuoti, gi vykstam ne į darbo stovyklą Sibire, tačiau kažkiek vis viena neramina faktas, jog nusileisim Kaljaryje arti vidurnakčio ir dar nė nežinom kur miegosim. Neužsisakėm viešbučio, neišsinuomavom ir automobilio. Bandysim improvizuoti, kas išvertus reiškia, greičiausiai teks nakvoti kur nors pakrūmėse. Vėl suplazda drugeliai. Adrenalinas. Kraujas iš vidaus organų plūsdamas į raumenis ruošią kūną potencialiai kovai arba staigiam pasišalinimui. Teko skaityt neva užsitęsusi ši būsena atlaisvina vidurius. Vieną minutę esi mūšiui pasiruošęs gladiatorius, kitą jau sėdi perpildytu trikotažu. ''Dziiiiiiiiinnnnnnnn'', suskamba draugo telefonas. Gaunam dar vieną atsakymą ''Couchsurfing'e''. Šįkart teigiamą! Medicinos studentė Marta sutinka mus priimti studentų bendrabutyje pačiame sostinės senamiestyje.
 Tik pasiekę Kaljario senamiestį esam užhipnotizuojami retokai sutinkamo reginio: šitiek gražių moterų į vieną vietą turbūt sutraukia tik Mis Visatos rinkimai. Kur bepasisuksi, ten Monica Bellucci. Klaidžiojam ratais po šį, įstabaus grožio moterų Jūros periodo parką, kol atsibundam prisiminę mūsų laukiančią Marta. Pastarąją surasti užtrunka dešimt minučių. Dar dešimt užtrunka kol nustoju spoksoti į ją svarstydamas ar tik italai nebus paslapčia išvystę aukštai pažengusios genų inžinerijos. Marta tuo tarpu linksmai čiauškia pasakodama kaip už simbolinį mokestį nuolat apnakvindina keliautojus šitaip apmokėdama nuomą už visą (!) studentų bendrabutį. Tai bent moteris! ''Baigęs kelionę sugrįšiu ir vesiu Tave!'', tvirtai nusprendžiu. Deja, draugelio veidu lyg ir slankioja panašūs ketinimai. Nesugebėjęs greitai atsakyti į milijono vertą klausimą ''draugystė ar sijonas?'' nusliūkinu miegoti.   

                                          

Itališkas mašinų turgus

Your biggest enemy is in the mirror

Šmutkės - akrobatės

Kaimiečiai Beverlyje