Drąsa ir kvailumas dvi gyvenvietės įsikūrusios liliputo žingsnio atstumu. Tai kažkas tarp pokerio ir ruletės. Pirmuoju operuoji gerai pasvėręs riziką ir apytiksliai numatydamas tikėtiną rezultatą, antruoju meti raktus nuo buto ant juodo 23 ir užsimerkęs viltingai šūkteli ''One timeeee babyyyyyyyyyy!!!''
Ar labai baisu? Po visą ko pasiteiravo bičiulis. Išties, ar labai? Tikimybė, jog mirsi 1 iš 100 000. Tiems kam skaičiai kažką reiškia tik Daukanto, Vydūno ir Kudirkos draugijoje, perfrazuosiu. Užsimušti šokant parašiutu yra iš esmės tas pats kaip vietinės reikšmės vyrukams eilinį trečiadienio vakarą sulaukti sms su turiniu ''Hey, čia Goda Sabutytė, gal netyčia savaitgalį laisvas ir norėtum kartu pakrikštyti mano naują džakuzi?'' Lyg ir nieko baisaus jei remtis faktais. Visgi žmogaus protas sunkiausiai nulaužiama antivirusinė programa. Pajutęs bent menkiausią grėsmę reprodukcijos saugumui, jis pradeda kurti pačia absurdiškiausia logika pagrįstus scenarijus. O kas jei nusileidimo metu pro šalį skrendąs erelis žuvininkas iškapos kairę akį ir artėjančiam karnavalui indėno kostiumą reikės keisti pirato skarmalais?
Kuo ilgiau postpone'ini (pozuoju anglų kalbos žiniomis. Postpone - atidėti.) užduotį, tuo sunkiau pakeliamas mentalinis dziudo. Užsisakęs šuolį savaitgaliui dar pirmadienio pavakare, jau sekančios dienos ryte pradėjau svarstyti ar labai pažeisčiau krikščioniškų laidotuvių statutą jei gedulo metu šarvojimo salėje S90 pagalba užgrotų šis kūrinėlis https://www.youtube.com/watch?v=48H5wtB_F7Q
Šitaip dirba žmogaus smegenys jausdamos nors ir mažą, tačiau potencialią grėsmę. Visi savęs įtikinėjimai likti komforto zonos ribose dažniausiai pakurstomi ego. Pastarasis iš esmės yra baimės kambariokas. Prieš leidžiantis į nežinomybę, baimės kuždesiai (ar riksmai) dar labiau pagyvinami pritariamais ego šūksniais iš gretimo kambario. Kadangi absoliuti grėsmė žmogui yra mirtis, ego argumentuoja išgyvenimo vardan. Neva mes esam kažkas tokio svarbaus, kažkas kam dingus pasaulis nustos suktis ir dujų kainos pakils iki tiek, jog vargdieniaujantys senoliai nustos rytais kepti blynus ir taupumo sumetimais uogienę ims valgyti užkasdami linoleumu. Tokia logika sveika 10% visų pasitaikančių scenarijų. 10% tai neužmerkti akių kertant judrią gatvę ir jūroj netestuoti kojų ištvermės vandens dviračiu pasinešant link Švedijos krantų. Tokiais atvejais ego ir baimės tandemas veikia mums į naudą. Visa kita tėra raginimai likti savo komforto zonos kamputyje ir jokiu būdu nestatyti savo didingos egzistencijos į pavojų. Beje, gyvybė šiais laikais turi daug perkeltinių prasmių. Prieš daugelį metų tai būtų buvę pastangos išvengti susidūrimo su kardadančiu tigru. Šiandien ''numirti'' pasireiškia baime būti išjuoktam, nesuprastam, būti atstumtam ir t.t. Visa tai smarkiai įtakoja mūsų sprendimus versti svajones ir norus į realybę. Kad ir kaip norėtume x, tikimybė ''mirti'' stipresnė. Tad ką noriu pasakyti taškydamasis šiame ale filosofiniame dumblyne? Ego ir baimė turi likti kaimynais gyvenančiais aukštu žemiau. Mes lyg ir nieko prieš karts nuo karto pasiklausyti kodėl jie ten taip energingai šūkauja, tačiau per daug į tai dėmesio kreipti neturėtume.
Kas liečia patį šuolį tai no big deal procesas. Tiesiog strykteli ir sėkmės. Mano nuomonė tikrasis prakaito dušelis vyksta dar instruktažo metu. Instruktorius aiškiai išvardina galimus scenarijus ir ką reikėtų daryti planams pasisukus neplanuota linkme. Svarbiausia išlaikyti šaltakraujiškumą, kuris aišku paremtas logine minčių seka. Kol klausaisi ant žemės, rodos racionalumas yra natūraliai išeinantis procesas. Plūduriuojant ore viskas kiek kitaip. Tą supratau vos tik iššokęs. Maloniai veidą kutenanti saulutė pagimdė tokias mintis: woooow, čia tai geras, kaip prikolnai...Rodos leidžiuos ant elektros laidų. Tiesiausias kelias tapti lietuvišku superherojum. Jam neįkando voras, jo nesukūrė išprotėję mokslininkai. Ne! Jis nusileido ant elektros laidų. Jis - tai žmogus kilovatvalandė. Jo priešai, tai už elektrą vengiantys atsiskaityti gyventojai, kuriuos kilovatvalandė užmėto neužpildytais elektros knygelių puslapiais''. Štai tokia mano patirtis su racionalumu grįsta minčių eiga krentant iš kilometro aukščio :)
Ar ši patirtis kažko manęs išmokė? Kažko naujo turbūt ne, bet patvirtino mano teoriją, jog baimė tėra instinktas, kurio suvaldyti neįmanoma. Visi bijom. Baimė yra natūralus jausmas, kuris eina prieš mąstymą. Pirma išsigąstam, o tik paskui galvojam. Tačiau kas skiria bailumą ir drąsą, tai kokį sprendimą priimam instinktui nurimus. Arba stojam kovot, arba nešam kudašių. Fight or flight reakcija kitaip.
Taipogi tapo aišku kokia absurdiška sąvoka yra ''tinkamas metas''. Toks dalykas neegzistuoja ir tėra iliuzija, nebent turima omenyje DABAR. Kiekvienas mūsų planas, kiekviena mūsų svajone ar noras turi būti kiek įmanoma labiau priartinti prie šiandien. Šiandien tai realybė, pakol rytojus vopše neegzistuojantis reiškinys. Taigi, kad svajones įgautų realių formų būtina jas sieti su realiu laiku (šiandien), o ne apvyniojus lūkesčių plevele saugiai padėti į ''tinkamo meto'' (rytoj) lentyną. Jei kažką neapibrėžto laikysi neapibrėžtoj terpėj, tai nuolat atrodys kaip kažkas pusiau neįmanomo. Kažkas, kas reikalauja tinkamų pastangų, nusiteikimo, meto, aprangos, parfumerijos, oro ir taip be pabaigos, nes ''tinkamas'' tampa itin tampria sąvoka dvejojančio žmogaus žodynėlyje. Tad sprendimas paprastas: tai, kas kol kas atrodo nerealiai, kiek įmanoma gretinti su esamuoju laiku, pakol neliks nieko kito kaip tiesiog imti ir pradėti veikti. Taip svajonės bus priverstos tapti realybe. Bene taikliausiai šią mintį perteikė Nike - ''just fucking do it''.
