III

Vengdami minti tradiciniais keliavimo takais nuolat išliekame vienu žingsneliu priekyje iš paskos besivelkančiai buhalterinei knygai. Puslapėlis Helpx.com puikus to pavyzdys, leidžiantis  kiek įmanoma labiau atitolinti dieną, kuomet sudužusi kiaulė taupyklė pasuks namų link. Viskas jame paremta mainų principu: kelios kasdienio darbo valandos už nakvynę, o dažnai dar ir sodinimą prie bendro stalo. Įpratusiems pirkti kelioninį komfortą tokie mainai tikėtina pasivaidens Baltušio „Parduotų vasarų“ šmėkla, bet taupumo siekiantiems bastūnams tai tiesiog atostogos rūgpienių kaime. Vykstant Italijon nesinorėjo savęs atrasti šūsnyje nuotraukų, kuriose sėdžiu lauko picerijose viršun iškėlęs miltuotą nykštį ar ranka parėmęs Pizos bokštą paikai šypsausi neva duodamas suprasti kodėl pastarasis pasviręs. Norėjosi nesuvaidintos kasdienybės, kurioje per prakaitą, juoką ir barnius užčiuopiamas tikrasis vietos pulsas.

Jau kuris laikas Viduržemio jūros tautos itin efektyviai besinaudoja ilgaamžiškumo paslaptimis. Savitas žmonių gyvenimo būdas tinkama dirva šimtamečių derliui. Įsiliejęs į šios, europinės Okinavos ritmą, tuo pačiu pastebiu priežastis trisdešimčiai metų trumpesnei gyvenimo trukmei tėvynėje.  Mauricius ir Pia, amatininkų pora gyvenanti Puglios regione, Italijos pietuose, sutikusi mane priimti po savo stogu už kelių valandų simbolinę pagalbą ūkio darbuose. Vos atvykęs iškart suprantu, jog ūkis ir darbas bus gana diskutuotinos sąvokos, nes pirmasis teapsiriboja alyvmedžių, citrinmedžių ir riešutmedžių giraite, o antrasis vangiu bimbinėjimu pakarpant medelių šakas, išraunant kokią piktžolę ar kerotis bepradedančius vijoklius. Ištrūkęs iš lietuviško šalčio gniaužtu mikliai nusivelku marškinėlius sugerdamas vitaminu D dosnius saulutės spindulius, kas aišku tuoj užsibaigia kaip niekad įnirtingai mosuojamomis vėduoklėmis provincijos senmergių rankose. Padirbėjęs vos valandą jau esu kviečiamas prie stalo. Pasirodo prie nakvynės, dar būsiu ir sočiai pamaitintas, o tai pirmąją dieną norom nenorom perša mintį ar tik nebūsiu ruošiamas 8 valandų pamainai šachtoje. Dienoms keičiant viena kitą, paaiškėja, jog šitai tiesiog natūralus šios poros svetingumas, kartais sugluminantis keliauji vis dėl to Tu ar randiesi namuose. Pia iš pradžių sudaro rūpestingos močiutės įspūdį ir kaip mat užkvimpa linine staltiese bei mamos cepelinais su spirgučių padažu. „Po šimts“, pagalvoju. Išvykstu ieškoti nuotykių, o papuolu į pažįstamą namų jaukumą. Dar kart gaunu įsitikinti patarlės apie knygos viršelį ir turinį teisingumu. Pasirodo moteriškė kurį laiką gyvenusi šiaurinės Italijos kalnuose, o būdama 40ties leidosi solo kelionėn po Turkiją, Iraną, Siriją, Pakistaną ir galop Indiją. Kad įžvelgtum visame tame nuotykį, verta prisiminti, jog kai kurios iš šių šalių Islamo religijos laikosi itin griežtai. Pasirinkti tokį maršrutą esant moterimi ir be jokios palydos, tai kone audros metu ant galvos užsimaukšlinti žaibolaidį. Lyg to būtų negana, atsitiktinio pokalbio apie alpinizmą metu sužinau, jog gyvendama kalnuose Pia kopusi 300 metrų aukščio uola be jokių apsaugos priemonių. Kažin ar galima rasti geresnę iliustraciją žodžiui ekstremalu, nes vienas netinkamas žingsnis užsibaigia pragaru, rojumi, reinkarnacija ar 72ejomis nekaltomis mergelėmis, priklausomai kuo tikima. Šiandien jai 57eri ir netolimos ateities planuose Pietų Amerika keliaujant vietos transportu, autostopu ir pėstute. Besiklausydamas jos jau tvirtai žinau, jog šitoks alkis gyvenimui bus tai ko paprašysiu artėjančioms Kalėdoms.

 Apžvelgiu stalą ir matau sveikos mitybos instrukcijas praktikoje. Tiek daug žalumynų įvairovės, garantas iki viršaus užpildytiems magnio, kalio, natrio, vitaminų A-E ir visų kitų, įprasta mityba sunkiai surenkamų, mineralų rezervuarams. Nerandu batono, dešrelių ir keptuvėj sproginėjančio saulėgrąžų aliejaus, kuriuos pakeičia jūros gėrybės, riešutai ir alyvuogių aliejus. ‘‘Šaunu‘‘ susimąstau krimsdamas ridikėlį. „Grįžus namo, daugiau kokybės racione‘‘, nors pats gerai žinau, jog lėkštės turinys tėra viena iš detalių renkant ilgaamžiškumo mozaiką. Padirbėjęs dar kokią valandą pasiteirauju krypties miestelio link ir išsiruošiu pažioplinėti.

 Ceglie Messapica panorama pasitinka viduramžiškais bruožais. Tirštoje migloje skendintys pastatai žemesne linija ištikimai išsidėstę aplink gyvenvietės karūną – Ducale pilį. Architektūrinė poza taikliai perteikianti anų laikų hierarchinę situaciją. Patekus vidun įspūdis dar labiau sustiprėja. Siauros miestuko gatvės mena laikotarpį kuomet turėdavai pasisaugoti netikėtai atsiveriančio lango su iš paskos sekančiu pamazgų kibiru. Brisdamas gilyn patenku į siaurą koridorių vedantį aklavietėn. Jaučiu tokią stiprią viduramžių dvasia, jog tiesiog knieti praeivių pasiteirauti kurioje miestelio pusėje stovi giljotina. Toliau slampinėdamas gatvėmis vis neatsistebiu architektūra, kuri niekaip nesiderina šalia perpildytų kavinių ir barų. Kažkas bus pašmaikštavęs sugrūsdamas tokią ekstravertišką publiką tarp rūsčiu dievobaimingumu atsiduodančių sienų. Laimei vietiniai nepasimetė, ko pasekoje santūrus bažnytinis stilius šiandien tegali suklaidinti fotoaparato objektyvą.  Pasuku nedidelio parkelio link, kuriame iškart pastebiu energingą būrelį pliekiantį kortomis. Lyg ir nieko šokiruojančio, bet pasigendu tokiai scenai būdingų dekoracijų – kapšo saulėgrąžų ir jaunatvišku polėkiu viena po kitos tratinamos keiksmažodžių apkabos. Čia gi, būrelis 50metį perkopusių senolių. Vaizdas mano vizualinei patirčiai toks naujas, jog pradedu svarstyti ar 8 kortuojantys senjorai nebūsią parko statulos. Prislinkęs kiek arčiau stebiu kaip vienas jų kažką karštligiškai bando paaiškinti, tačiau likusieji, rodos, nelinkę lengvai patikėti. Maniškėmis spekuliacijomis vienas iš džentelmenų buvo pričiuptas su penktu tūzu, kas aišku šiurkščiai pažeidžia visus garbingo žaidimo principus. Vėliau lygindamas šį vaizdą su įgyta patirtimi gyvenant Pia ir Mauricio aplinkoje pastebiu kiek subtilesnį reikalavimą kokybiškai ilgam gyvenimui. Glaudūs tarpusavio santykiai esminis pamatas šioje bendruomenėje. Nematau Ipodų, Itouchų, ir Iscreenų, užtat matau kas vakarą kartu valgančius, žaidžiančius kortomis ir skalsiai besijuokiančius vienas kitam artimus žmones. Internete talpinamas nuotraukas su maistu pakeičia realus valgymas kartu, komentarai ir spustelėjimai ‚‘patinka‘‘ atliekami verbaline forma, o dainų nuorodas atstoja grojanti muzika ir šokantys žmonės. Realus Facebook‘as, padedantis išvengti to, kas pasireiškia daugelio mūsų gyvenimuose – bendruomenės stygiaus. Lyg patvirtindama tai, kažkurį vakarą Pia žaismingos nuotaikos vedina surengia vakarėlį, į kurį susirenka apie 30 žmonių.  Asmeninė patirtis byloja kuomet svečių skaičius perkopia 20, tikėkis kažko grandiozinio. Kažko kas baigiasi arba baltomis suknelėmis, arba juodu aprangos kodu. Čia toks svečių sąrašas tėra puiki proga smagiai praleisti vakarą kurį laiką nesimačiusiems bičiuliams.

 Saulėtą popietę išsiruošiu pasivaikščioti maršrutui pasirinkdamas mažiau apgyvendintas regiono vietas. Prie manęs nusprendžia prisijungti ir Pia. Iškart suprantu padaręs klaidą ryte pabėgiodamas, nes pasivaikščiojimas Pia terminais bus 15km lenktyninis ėjimas. Kažkur žygiui įpusėjus pajuntu bundančio ego raginimus nenusileisti ir paspartinti žingsnį pačiam, kas visą situaciją daro absurdiška, nes esu 30čia metų jaunesnis. Nepaisant to vaizdai aplink verti dėmesio. Tradiciniai pastatai Trulio atrodo kaip pasakų nameliai. Kūgio formos stogui, baltos spalvos mūrui ir akmeninei tvorai tetrūksta vienintelio akcento – kieme arfa skambinančių smurfų. Tiesiog niežti rankas matant tiek daug aplink augančių apelsinų ir riešutmedžių be kainos šalia jų. Kur ne kur, prie mūsų prisijungia skalikai ir tai turbūt stambiausi gyvūnai šioje vietoje. Daugybė čirškiančių paukščių, tačiau vienintelis garsas išduodantis apie kažkur netoliese esančią stambesnę fauną – tolimas šuns lojimas. Baigus pasivaikščiojimą Pia paklausia ar nesu pavargęs tokiu guviu balsu, jog nebelieka nieko kito kaip stačiai sumeluoti iš paskutinių pasukiojant galvą. Grįžus tuoj klestėliu lovon ir žvilgtelėjęs į laikrodį rodantį 4 vakaro pradedu planuoti kaip čia numigus tiek, kad neprabusčiau kitos dienos popietę. Apačioje užgroja muzika ir net neabejoju Pia gamindama vakarienę įterpia krūvą intensyvių šokio judesių, kol aš tuo tarpu užsivedinėju įkvepiančiomis citatomis vien tam, kad apsiversčiau ant dešinio šono. Prieš užmigdamas dar spėju pagalvoti, jog daug natūralios, nedidelio intensyvumo, fizinės veiklos,  kur kas naudingiau nei karts nuo karto pasitaikantys sportiniai protrūkiai. Jokių prievarta sau primestų bėgiojimų, pilvo preso treniruočių ir treniruoklių tris kart savaitėje sveikatos vardan. Vietoj to, šie žmonės didžiąja dalį dienos praleidžia ant kojų, vaikščiodami, užsiimdami nesunkia sodininkyste, šokdami ir  paprasčiausiai vengdami prailginto sedėjimo. Jie nesportuoja, jie tiesiog daug juda. Priežastis, kodėl jų tempas man kol kas neįkandama mįsle ir dar viena sąlyga užtikrintai tęsti gyvenimui sulaukus vyresnio amžiaus.

 Besiblaškydamas po Puglia regioną labiausiai lieku sužavėtas Salento pakrante. Kur bespragtelėtum fotoaparatu, gali būti tikras, jog kadras bus tinkamas tiek atvirutei, tiek kompiuterio darbastaliui papuošti. Adrijos jūra raibuliuoja tokia žydryne, jog karts nuo karto turi pakelti galvą į dangų, kad įsitikintum ar pastarasis nesusimaišė su jūra vietomis. Uolinga pakrantė ir pavienės pušys dvelkia pagarbia vienatve. Beveik jokių automobilių, restoranų ir tunto turistų su priekyje spiegiančiu gidu. Esi vienas, laukinės gamtos apsuptyje. Uchhh! Nedaug trūksta, kad užsikeberiojęs ant aukštesnės uolos visa gerkle sustugčiau Mynthooon, bet pabūgęs virš manęs netvirtai atrodančio akmenų komplekto susilaikau. Kur ne kur įšoku įsimaudyti taip sukeldamas šypsenas storuose paltuose įsisukusių vietinių veiduose. Nors oro temperatūra apie 15 laipsnių, o vanduo keliais tešaltesnis, visgi oficialiai čia žiema. Prireiks gerų trejeto mėnesių kol paprastas salentietis nusimovęs dvejas poras kelnių atidarys maudymosi sezoną.

 Pasiekęs Santa Maria di Leuca uostamiestį iškart užsižiūriu į didžiulę jachtų prieplauką, išduodančią, jog vietovė savo grožiu bus pritraukusi ne vien žvejus. Ir tikrai, Santa Maria di Leuca turtingųjų žaidimų aikštelė. Daug garsių aktorių, atlikėjų ir politikų čia praleidžia nemažai laiko. Nenuilstu uostamiestyje vaikštinėdamas iki pat sutemų. Visiškai laimei pritrūksta mažytės smulkmenos. Pasirodo šiandien čia vyko protesto akcija apie kurią aišku sužinau jai pasibaigus. Visai nesenai Santa Maria di Leuca buvo atrasta naftos. Gražaus pinigėlio perspektyva kaip mat paskatino stambius pramonininkus suorganizuoti gręžimo operaciją, bet vietos gyventojai tam aršiai pasipriešino. Daugelio jų pajamos atsiranda dėka žvejybos ir turizmo, o naftos gręžimas, žinia, ne pats tinkamiausias būdas pastariesiems puoselėti. Sėkmingas šiandienos protestas kuriam laikui nutolino ekologinės katastrofos tikimybę. Jei atvirai, nesu didis žaliųjų judėjimo šalininkas, bet šansas papulti į kameros akiratį ir lietuvių kalba perduoti linkėjimus mamai, močiutei, pusbroliui, tetai, sūnėnui, dukterėčiai, bičiuliams, kolegoms, proanūkiams ir vaikaičiams pasirodė kaip smagus nuotykis.

 Susipažindamas su vis daugiau žmonių pastebiu įdomią tendenciją. Nesutikau teisininkų, finansininkų, akcininkų, vadovų, stambių verslininkų ir prekybininkų. Jokios profesijos, kurioje kompetencijos lygis būtų atsakingas už sėkmingus rezultatus, tačiau kaip savo kainos pareikalautų papildomos porcijos streso kasdieniame gyvenime. Spausdamas ranką Niko pagalvoju, jog solidus vyriškio aprangos stilius užuomina visuomenės standartais respektabiliai profesijai. „Turbūt medikas“ atlieku spėjimą ir gerokai prašaunu. Vaikinas priklauso grupei koncertuojančiai įvairiose Italijos vietose. Roberto ir Erika rengia spektaklius vaikams. Luco, auksarankis meistras, be kurio pagalbos čia neišsiverčiama. Mauricio ir Pia gamina keramikos dirbinius pardavinėdami juos paplūdimyje vasaros metu. Kur didžiuliai siekiai, neišmatuojamos ekspektacijos ir ateities tikslai? Nerandu skubėjimo rytojun siekiant iliuzinio tapimo kažkuo, taip ignoruojant realų buvimą savimi šiandien. Terpė, sukelianti keistą fenomeną: nieko neveikdamas jautiesi prasmingai leidžiąs laiką ir beveik atsikratai įkyriai lendančių minčių, jog kažko vis dar trūksta. Komiška, nes namuose toks tekėjimas pasroviui užsitarnauja tinginystės vardą, o čia šitai įprastas gyvenimas, sėkmingai už pasaitėlio laikantis didžiausią pavojų mūsų visų emocinei ir fizinei gerovei – stresą.

 Kažkurią dieną užsimiršęs praleidžiu 4 valandas karpydamas rožių krūmą. Darbas meditacinio pobūdžio kuomet vangiai pamosuodamas žirklėmis vos vos įtelpi į minimalų žodžio darbas apibrėžimą, bet mintimis gali sau leist nuklysti kažkur į Palangos smėlynus karštą liepos popietę vaikydamas šiukšliadėžėse paliktais sidro likučiais apspangusias širšes. „Johnas, Johnas“, grįžtu realybėn išgirdęs šaukiant Pia. Bandau įspėti ką reiškia sunerimęs jos balsas ir jau esu pasiruošęs lėkti gesinti degančio kaimyno tvarto. „You work to much“, rimta veido išraiška paaiškinama aliarmo priežastis. „Nejaugi“ susimąstau. Jūs suteikiat man nakvynę, sodinat prie bendro stalo, dosniai dalinat patarimus kur turėčiau nuvykti ir ką pamatyti, o mainais teprašot, kad nepersidirbčiau. Neregėtas akiplėšiškumas! Pagal nerašytą susitarimą turiu atsilyginti bent keliomis valandomis darbo, tačiau pasitaiko dienų kuomet esu stabdomas kur kas anksčiau. Greit suprantu, jog niekaip nesugebėsiu duoti atgal tiek, kiek duodama man. Turėčiau nosimi suarti keliolika hektarų žemės, kad bent apčiuopiamai priartėčiau prie padėkos už tokią šiltą integraciją į Ceglia bendruomenę. Pia tik nusišypso ir pakartoja, jog dirbu per daug.

 Ateina metas atsisveikinti. Sunku užginčyti, jog tarimas sudie žmonėms prie kurių spėjai prisirišti pilkoji keliavimo pusė. Apkabinęs Pia kurį laiką nepaleidžiu svarstydamas ar tilptų ši neaukšta, tačiau vidiniu ūgiu neišmatuojama, moteriškė į mano sportinį krepšį. Prabėgusios trys savaitės parodė koks dar esu kūdikis šiame keliavimo žaidime. Pia visą šį laiką buvo man lyg mentorius, kantriai atsakinėjantis į pačių absurdiškiausių klausimų krušą. Ačiū už viską! Atsisveikinęs patraukiu paskutinio kelionės etapo link.

 Dar būdamas Lietuvoje užsimanau kažko karšto ir sūraus. Greičiausiai tereikėjo išsikepus bulvių nepagailėti pabarstyti druskos, tačiau neteisingai interpretuodamas organizmo siunčiamus signalus pagalvoju, jog tai reikš apsipylus prakaitu pabandyti subėgti maratoną po Italijos saule. Užsiregistruoju ir jau žinau, jog trys savaitės nepakankamas laiko tarpas tinkamai pasiruošti tokiai distancijai. Nors mintyse laikau save rimtu konkurentu Kenijos maratonininkų elitui, realybėje nesu nubėgęs toliau 20ies kilometrų. Visgi pagalvojęs apie laukiančią nežinia pradedu krykštauti lyg mažas vaikas, nes žingsnis už komforto zonos ribų svarbiausia sąlyga kiekvienoje mano kelionėje.

 Gruodžio 20 pasirodau atsiimti numerio. Nužvelgdamas susirinkusiųjų būrį iškart pastebiu rimtus bėgimo entuziastus išduodančias detales. Daugybė „Asics“ firmos batelių ir sportinių kostiumų su klubo pavadinimais. Kai kur pasirodo marškinėliai su išdidžiai ant nugaros demonstruojamu asmeniniu rekordu. Matau 3:15, 2:45 ir panašaus kalibro bėgikus. Vėl niekas nešneka angliškai, kas nors ir įprastas reiškinys šiame regione, po truputį ima erzinti. Bandydamas susišnekėti nuolat turiu mosuoti rankomis ir pirštais. Uždėk ant kaklo storesnę aukso grandinėle ir atrodysiu lyg besifilmuojantis hip hop'o vaizdo klipe. Esu nuvedamas į šalį luktelėti kol atsilaisvins renginio organizatorius. Giuseppe laužyta anglų kalba paaiškina varžybų reglamentą ir sužinau, jog pasiekus finišą bėgikai atgal pargabenti nebus. Tai kiek neramina, nes perspektyva užbaigus maratoną klebančiomis kojomis ieškoti traukinių stoties, man visai nežinomame Giovinazzo miestelyje, nė kiek nedžiugina. Tikėdamasis geresnės alternatyvos grįžimui atgalios šalta veido išraiška atlieku blefą prisistatydamas žurnalistu rašysiančiu apie Trani miestelį, kultūrą ir jame gyvenančius žmones. O ką? Galbūt vyriškis jausdamas pareigą tokiam svečiui reprezentuoti miestą kuo geriausiai, rezervuos vietą bent jau automobilio bagažinėje taip padėdamas išvengti neaišku kiek truksiančio žioplinėjimo ne pačioje tvirčiausioje kondicijoje. Giuseppe palinkčioja galvą ir ištaria mano planams mažai vilčių teikiantį „Yes, it‘s interesting‘‘.

  Likus kelioms dienoms iki maratono pradžios suvaikštau gerus 20 kilometrų dairydamasis po Trani. Šioje vietoje ilgos kojos praverčiau kur kas labiau nei didelės ausys. Vizitinė uostamiesčio kortelė gigantiška katedra, kurią vietiniai vadina magiška vieta.  Pokalbio metu kiek lūžęs jų balsas išduoda, jog ši vieta jiems tikrai kažką reiškia. Architektūra kone identiška Ceglie Messapica miesteliui, o senovinis uostas tampa vaizduotei tiltu, grįžtant į praeitį, kuomet ten pat kur šiandien stoviu aš, kažkada netikėtai pasirodęs korsarų laivas tapdavo artėjančio chaoso ženklu. Įsitaisęs ant pakrantėje esančių akmenų užsižiūriu į  nedidelę kompaniją, kurioje vienas skambina gitara plėšdamas kažką itališkai, o kitas lyg stengdamasis išvengti gerai žinomo koncerto nardo kiek toliau nuo kranto. Čia pat, kitoje pusėje, šūkauja žvejai kviesdami pirkti tik ką sugautą laimikį. Mažytis šviežių jūros gėrybių turgus pritraukia nemažą būrį pirkėjų ir tampa dar vienu įrodymu kokią svarbią vietą jų mityboje užima šie produktai. Pavaikštinėjęs dar kurį laiką pradedu jausti dilgčiojimą pėdoje kas turbūt nežada prizinės vietos poryt vyksiančiame bėgime. Metas ilsėtis.

 Prie starto linijos pamatau plevėsuojančius balionus su skaičiukais 4:30. Jauna porelė laikanti šiuos balionus vadinamieji pacemaker‘iai. Tai vedliai diktuojantys tempą norintiems maratoną užbaigti įtelpant į konkretų laiką. 4:30 kiek įžūlus pasirinkimas visiškai nesitreniravus, bet vėl nusileidęs ego įtikinėjimams, jog galim ir greičiau, prieinu prie porelės ir paaiškinu norintis sekti jiems įkandin. Andrea ir Alina nieko prieš ir džiaugsmingai sutinka galėsiantys pagelbėti. Pradedu šokinėti bandydamas bent kiek apšilti, tačiau kažkas šalia pagadina orą taip išmušdamas manyje visą kovingumo dvasią. Nuaidi šūvis ir kartu su likusiais 900 bėgikais pasinešu Trani gatvėmis. Pirmuosius 10km skrieju lyg Simarono žirgas. „Dievaži, jei dabar užgrotų Bryan Adams „Here I am“, greičiausiai turėčiau realius šansus užbaigti maratoną kartu su Andrea ir Alina“. Porelė bėga žaismingai, karts nuo karto tai uždainuodami, tai įsiveldami į trumpus pokalbius su nuošalyje stovinčia palaikymo grupe. Nesunku suprasti - šis maratonas jiems tiesiog dar viena diena ofise. Kol dar turiu parako kalbinu Andrea. Pasirodo vaikinas dalyvavęs 200km distancijoje, trukusioje 24 valandas. Staiga pasijaučiu parodų pudeliu, kalnuose atsidūrusiu patyrusio senbernaro kompanijoje. Bendraujant toliau sužinau, jog prieš mane Arvydo Sabonio gerbėjas. Netrukus prie mūsų prisijungia Francesco. Vaikinas kažkodėl lieka šoke, kuomet prisipažįstu bėgąs be jokio pasiruošimo šiam maratonui. Situaciją jo akyse paaštrina suvargusi mano avalynė. Nutriušusių „Reebook“ pora dalyvavusi žaidžiant krepšinį, keliant dulkes šokių aikštelėje, dirbant žemės ūkio darbus ir nuoboduliui užklupus spardant akmenis. Galiu prisiekti, vaikino akyse įžiūriu rimtai svarstomą galimybę ar neiškvietus man taksi. Paspartinęs žingsnį prisiveju Andrea ir kertam 21 km sugaišę 2:14. Jaučiuosi užtikrintai ir užgulu kaimyno ausį taukšdamas įvairiausias nesąmones. Andrea kantriai surinkinėja mano plepalų antplūdį ir pranašiškai šypsosi duodamas suprasti, neva lauk artėjančių sunkumų savo stovykloje. Ir tikrai, pasiekęs 30km ribą atrodo atsitrenkiu į sieną. Bandau gelbėtis šveisdamas su savimi pasiimtą šokoladą, bet kur Tau... Tenka pirmą karta stoti ir bėgimą tęsti pėstute. Paėjęs keletą minučių vėl bandau pradėti bėgti, tačiau tampa aišku, jog užtikrintai startavęs Duracell triušelis dabar jau virtęs pelenų krūva. Padėkojęs Andrea ir Alinai už pagalbą atsisveikinu. Porelė negali nukrypti nuo laiko laukdama kol atsikvėpsiu. Kurį laiką keliauju vienas. Mane lenkia kas tik netingi: pilvotų veteranų būrelis, pagyvenusios moteriškės, vėjo pučiamos šiukšlės ir ta pačia kryptimi traukiantis sraigių būrelis. Sukandęs dantis kulniuoju išdidžiai iškėlęs galvą, nors tuo pačiu pagaliau suprantu - maratonas, distancija, kurią privalai gerbti. Ypač jei treniruočių rėžimas susideda iš pasilepinimo ledų porcijomis ir vizualizacija, kurios metu sėkmingai kertu finišo juostelę. Tai ne kažkas tokio, ką galima atsainiai nusprendus ateiti, pamatyti ir nugalėti spjaunant į pasiruošimo procesą. Pabendrauju su keliais, taip pat pėstute bėgimą tęsiančiais bėgikais, ir vėl visus prajuokinu savo avalyne. Šiaip ne taip pasiekiu 40km bėgdamas, eidamas ir spjaudydamasis, tačiau paskutinius kilometrus trūks plyš nusprendžiu  užbaigti bėgte. Galbūt manęs nemačiusios italės pagalvos, jog bėgte įveikiau visą distanciją ir artėjantis vakaras užsibaigs šampano pokštelėjimu žvakių šviesoje zelionka tepant mano pūslėtas pėdas. Boom! Kertu finišą sugaišęs 5:12 minučių.  Nors rezultatas apgailėtinas, nesuku galvos, nes šis maratonas man atstoja ieškoto nuotykio dalį visoje kelionėje. Didžiausiu laimėjimu laikau sėkmingą dialogą su pačiu savimi likus kelioms savaitėms iki jo pradžios, kuomet aibė įvairiausių dvejonių ir priežasčių tampa rimtu išbandymu pasitikėjimui savimi. Įsitaisydamas ant marmurinių ''Dormeo'' čiužinių aerouoste bandau užmigti padėdamas tašką šiai kelionei, tačiau įvairiausios idėjos jau lenda galvon siūlydamos dar didesnius iššūkius sau netolimoje ateityje. Stay tuned :)