Išaušta dar vienas rytas paviešinantis viengungiško gyvenimo realijas. Nutįsusi seilė jose reiškia jau miego būsenoje dalinamus pageidavimus:
''Mažyte, pusryčiams suvalgyčiau naliesnikų su uošvienės mėlynių uogiene. Aha, kavytės kaip visada, du cukraus, su pienu.''
Neaiškūs garsai aplinkui pamažu budina papuošdami veidą šypsena.
''Tai mažytė kuičiasi virtuvėje ruošdama pusryčius. Paukšt! Och tai stipruolė, pati atsisuko uogienės stiklainį!''. Atsikeliu ir mano nusivylimui esu bloškiamas rūsčion spartietiškon nūdienon prieš akis išvydęs barzdotą snaudžiančio kolegos fizionomiją. Mažytės nei kvapo. Tenka nepusryčiavus susitvarkyti kempingą ir traukti toliau.
Dėl sportinio intereso laikom įjungta distancijos matuoklį. Anot statistikos, per dieną vidutiniškai nukulniuojame 25 km. Tokiu tempu, turėdami daugiau laiko, Sardinijos salą apeitume per dvi savaites. Deja laiko mums labiausiai ir trūksta. Skrydis iš Sardinijos į Lietuvą vos dukart savaitėj. Susivėlinai ir žiūrėk jau sėdi guminėje valtyje.
Šiandienos planuose pasiekti Bosa miestuką. Ieškodami autobusų stoties susipažįstame su paplūdimio ieškančia amerikiete. Moters pasakojimai daužo į šipulius kai kur dar sutinkamus stereotipus neva keliavimas tai jaunų žmonių žaidimas.
'' - Amžius tėra požiūris, aiškina ji. Žmonės prisikelia sau milžiniškų ekspektacijų sulaukę tam tikrų metų atitikti susikurtą idealaus gyvenimo modelį. Tam neįvykus, viskas atrodo eina veltui. Niekada nespaudžiau savęs sulaukusi 40 ies, vasarnamio prieangyje ant rankų krėsle čiūčiuoti anūkus'', nusijuokia pašnekovė.
Mėgstu tokius pokalbius. Iš dalies, nes pačio plevėsiškas požiūris dar greitai nežada nutaisius kvailą veido mimiką vaipytis kartojant ''A gu gu gu'', iš dalies, nes sutinki žmonių, pasirinkusių alternatyvą įprastam gyvenimui, ir atrodo, esančių visai laimingais.
Autobusas į Bosa važiuoja pro visiškai akimirkoj sukaustančius gamtos vaizdinius. Priešingai nei kelionėje su traukiniu, šįkart nuo lango neatitrauktų nė kitoje pusėje prasidėjęs Eros Ramazzotti koncertas. Kažkas tokio gamtos galybėje, priverčiančio pajusti savo paties nereikšmingumą. Anava, iš aukšto žvelgiantis kalnas bus čia ir po 50 metų, kai Tu po šitiek būsi jau virtęs ašara kažkieno skruoste. Kitoje pusėje ramuma raibuliuoja jūra. Autobusas pilnas škotų turistų. Jų kaimietiškos tarmės anglų kalba puikiai papildo pravažiuojamus kalnus, kalvas ir slėnius. Tartum su visu autobusu būtume grįžę į VIII amžių ir dabar, vedami Williamo Wallace'o, trauktume iš anglų atsikovoti nepriklausomybės. Staiga visus išgąsdina į sprogimą panašus garsas. Vairuotojas sustabdęs autobusą išlipa apsidairyti, ir tikrai - būta sprogimo. Neatlaikiusi sąlyčio su karštu asfaltu pasiduoda galinė padanga. Likusius kilometrus važiuojame lydimi duslaus dundesio greičiausiai dar neprognozuojančio kažko katastrofiško. Nepaisant to, karštligiškai imu svarstyti kokia tikimybė, jog netrukus sprogusi antra padanga sumėtys autobusą ir nulėkę nuo kelio atsidursime jūros dugne pakeldami Sardinijos turizmą į neregėtas aukštumas. ''Mūsų Scuba instruktoriai pasiims Jus į nepamirštamą fotomedžioklę po nuskendusį autobusą - vaiduoklį!''
Karštis Bosoje, kažkas naujo visko mačiusiems mūsų latakams. Greičiausiai tokios sausros priežastis - geografinė gyvenvietės padėtis. Apsuptas kalnų, miestas atsiduria įduboje, sutraukdamas gilyn pačius karščiausius saulės spindulius. Bet kokie stipresni vėjo gūsiai šioje vietoje jau senai virtę vietinėse smuklėse pasakojamomis legendomis. Reikia paskubėti susirasti pavėsį kol dykuminės kaitros sukeltas nuovargis neprišaukė virš galvos sklandančios porelės grifų. Nelabai turėdami iš ko rinktis, vėl patraukiame prie jūros. Tolumoje mirguliuojančios skėčių viršūnėlės perspėja pavėsį būsiant mokamą. Atsivėsinimui tenka bristi vandeningon sūrybėn. Kelioninis prakaitas, susimaišęs su jūros druska tampa tokiu cheminiu užtaisu, jog spalvotų žuvyčių tuntas pabūgęs pilvais iškilti paviršiun sprunka kuo toliau.
Užbaigę maudynes patraukiam pasižmonėti į miestelio gilumą. Bosa, pirmoji sutikta gyvenvietė su gėlo vandens telkiniu. Per ją tekanti upė būreliui irkluotojų sudaro idealias sąlygas treniruotis. Pasitikėjimo savimi kupini šūksniai reiškia irkluotojus dar negirdėjus Balčiūno ir Duonėlos pavardžių.
Gyvenami namai Bosoje nudažyti kuo margesne spalva. Aplinkui švyti geltoni, oranžiniai, žydri ir rožiniai pastatai. Tokia spalvų paletė nykiam mūrui įpučia keistokos gyvasties. Įprastai, eidamas pro daugiabučius, daugiausia atkreipi dėmesį į kieme išdžiaustytus skalbinius. Čia gi, spoksai į spalvotą sieną nepaliaudamas paikai šypsotis, o po minutės kitos, dar ir nusikvatoji neaišku iš ko. Namukai - LSD.
Iš Bosos išvykti pamėginame autostopu. Po geros valandos, nieko nepešę parsliūkinam ieškoti autobusų stoties. Pravažiuojančių automobilių lyg ir netrūksta, tačiau ekipažai juose sudaryti iš 4 - 5 žmonių. Turbūt populiarus kurortas ne pati tinkamiausia vieta susistabdyti kompanijos išsiilgusį vairutoją.
Šiek tiek užtrunkam ieškodami bilietų kasos. Pasirodo, autobusų stoties čia nėra, nes bilietais prekiaujama baruose. Tokia tvarka savaime perša mintį ar tik autobuse nebus pilstomas alus.
Susimokam už kelionę iki Oristano. Gerai įsimenam šį pavadinimą, kadangi ieškodami stoties vienai moteriškei paaiškinom norintys vykti į Ontario.
'' - Uhmmm, Canada right?'', nepatikliai pasiteiraujama mūsų. Ontario, Oristano, vienas ir tas pats išvargusiai galvelei. Deja kelionės autobusu iš Sardinijos į Kanadą įmanomas tik esant spec. priežiūroje. Kitais atvejais, pradėjęs teirautis tokių maršrutų, rizikuoji spec. priežiūroje atsidurti pats.
Oristano pasiekiam apie 11 valandą vakaro. Pramoninis miestas stokoja atokių paplūdimių nakvynei, užtat pilnas fabrikų, supermarketo sandėlių, gaisrinės ir policijos štabų. Nėra kur atsigulti taip, kad neliktum nepastebėtas. Ieškodami nakvynės vaikščiojam ratais iki 2 nakties distancijos matuokliui pasiekiant rekordinius 55 km. Itališkas žodis Caminare (eiti) skambėjęs taip melodingai pirmosiomis dienomis dabar skamba kaip prakeiksmas. Galop susirandam apleistą upelį pačiame pomidorų lauko pakraštyje. Išvarginti neplanuoto žygiavimo sukrentam kur sau per daug nesaugodami pomidorų. Ir taip kelioninė romantika pradingsta upelyje kvarkiančių varlių orkestre.
