Vengdami minti tradiciniais keliavimo takais nuolat išliekame
vienu žingsneliu priekyje iš paskos besivelkančiai buhalterinei knygai.
Puslapėlis Helpx.com puikus to pavyzdys, leidžiantis kiek įmanoma labiau atitolinti dieną, kuomet sudužusi
kiaulė taupyklė pasuks namų link. Viskas jame paremta mainų principu: kelios kasdienio darbo valandos už nakvynę, o
dažnai dar ir sodinimą prie bendro stalo. Įpratusiems pirkti kelioninį komfortą
tokie mainai tikėtina pasivaidens Baltušio „Parduotų vasarų“ šmėkla, bet taupumo
siekiantiems bastūnams tai tiesiog atostogos rūgpienių kaime. Vykstant Italijon
nesinorėjo savęs atrasti šūsnyje nuotraukų, kuriose sėdžiu lauko picerijose
viršun iškėlęs miltuotą nykštį ar ranka parėmęs Pizos bokštą paikai šypsausi
neva duodamas suprasti kodėl pastarasis pasviręs. Norėjosi nesuvaidintos
kasdienybės, kurioje per prakaitą, juoką ir barnius užčiuopiamas tikrasis
vietos pulsas.
Jau kuris laikas Viduržemio jūros tautos itin efektyviai
besinaudoja ilgaamžiškumo paslaptimis. Savitas žmonių gyvenimo būdas tinkama
dirva šimtamečių derliui. Įsiliejęs į šios, europinės Okinavos ritmą, tuo pačiu
pastebiu priežastis trisdešimčiai metų trumpesnei gyvenimo trukmei
tėvynėje. Mauricius ir Pia, amatininkų
pora gyvenanti Puglios regione, Italijos pietuose, sutikusi mane priimti po
savo stogu už kelių valandų simbolinę pagalbą ūkio darbuose. Vos atvykęs iškart
suprantu, jog ūkis ir darbas bus gana diskutuotinos sąvokos, nes pirmasis teapsiriboja
alyvmedžių, citrinmedžių ir riešutmedžių giraite, o antrasis vangiu bimbinėjimu
pakarpant medelių šakas, išraunant kokią piktžolę ar kerotis bepradedančius
vijoklius. Ištrūkęs iš lietuviško šalčio gniaužtu mikliai nusivelku
marškinėlius sugerdamas vitaminu D dosnius saulutės spindulius, kas aišku tuoj
užsibaigia kaip niekad įnirtingai mosuojamomis vėduoklėmis provincijos
senmergių rankose. Padirbėjęs vos valandą jau esu kviečiamas prie stalo.
Pasirodo prie nakvynės, dar būsiu ir sočiai pamaitintas, o tai pirmąją dieną norom
nenorom perša mintį ar tik nebūsiu ruošiamas 8 valandų pamainai šachtoje. Dienoms
keičiant viena kitą, paaiškėja, jog šitai tiesiog natūralus šios poros
svetingumas, kartais sugluminantis keliauji vis dėl to Tu ar randiesi namuose.
Pia iš pradžių sudaro rūpestingos močiutės įspūdį ir kaip mat užkvimpa linine
staltiese bei mamos cepelinais su spirgučių padažu. „Po šimts“, pagalvoju.
Išvykstu ieškoti nuotykių, o papuolu į pažįstamą namų jaukumą. Dar kart gaunu
įsitikinti patarlės apie knygos viršelį ir turinį teisingumu. Pasirodo
moteriškė kurį laiką gyvenusi šiaurinės Italijos kalnuose, o būdama 40ties
leidosi solo kelionėn po Turkiją, Iraną, Siriją, Pakistaną ir galop Indiją. Kad
įžvelgtum visame tame nuotykį, verta prisiminti, jog kai kurios iš šių šalių
Islamo religijos laikosi itin griežtai. Pasirinkti tokį maršrutą esant moterimi ir
be jokios palydos, tai kone audros metu ant galvos užsimaukšlinti žaibolaidį.
Lyg to būtų negana, atsitiktinio pokalbio apie alpinizmą metu sužinau, jog
gyvendama kalnuose Pia kopusi 300 metrų aukščio uola be jokių apsaugos
priemonių. Kažin ar galima rasti geresnę iliustraciją žodžiui ekstremalu, nes
vienas netinkamas žingsnis užsibaigia pragaru, rojumi, reinkarnacija ar 72ejomis
nekaltomis mergelėmis, priklausomai kuo tikima. Šiandien jai 57eri ir netolimos
ateities planuose Pietų Amerika keliaujant vietos transportu, autostopu ir pėstute.
Besiklausydamas jos jau tvirtai žinau, jog šitoks alkis gyvenimui bus tai ko
paprašysiu artėjančioms Kalėdoms.
Apžvelgiu stalą ir
matau sveikos mitybos instrukcijas praktikoje. Tiek daug žalumynų įvairovės, garantas
iki viršaus užpildytiems magnio, kalio, natrio, vitaminų A-E ir visų kitų, įprasta mityba sunkiai surenkamų, mineralų rezervuarams. Nerandu batono, dešrelių ir keptuvėj sproginėjančio saulėgrąžų aliejaus, kuriuos pakeičia jūros gėrybės, riešutai ir alyvuogių
aliejus. ‘‘Šaunu‘‘ susimąstau krimsdamas ridikėlį. „Grįžus namo, daugiau
kokybės racione‘‘, nors pats gerai žinau, jog lėkštės turinys tėra viena iš
detalių renkant ilgaamžiškumo mozaiką. Padirbėjęs dar kokią valandą
pasiteirauju krypties miestelio link ir išsiruošiu pažioplinėti.
Ceglie Messapica
panorama pasitinka viduramžiškais bruožais. Tirštoje migloje skendintys
pastatai žemesne linija ištikimai išsidėstę aplink gyvenvietės karūną – Ducale
pilį. Architektūrinė poza taikliai perteikianti anų laikų hierarchinę
situaciją. Patekus vidun įspūdis dar labiau sustiprėja. Siauros miestuko gatvės
mena laikotarpį kuomet turėdavai pasisaugoti netikėtai atsiveriančio lango su
iš paskos sekančiu pamazgų kibiru. Brisdamas gilyn patenku į siaurą koridorių
vedantį aklavietėn. Jaučiu tokią stiprią viduramžių dvasia, jog tiesiog knieti
praeivių pasiteirauti kurioje miestelio pusėje stovi giljotina. Toliau
slampinėdamas gatvėmis vis neatsistebiu architektūra, kuri niekaip nesiderina
šalia perpildytų kavinių ir barų. Kažkas bus pašmaikštavęs sugrūsdamas tokią ekstravertišką publiką tarp rūsčiu dievobaimingumu atsiduodančių sienų. Laimei
vietiniai nepasimetė, ko pasekoje santūrus bažnytinis stilius šiandien tegali
suklaidinti fotoaparato objektyvą. Pasuku nedidelio parkelio link, kuriame iškart
pastebiu energingą būrelį pliekiantį kortomis. Lyg ir nieko šokiruojančio, bet
pasigendu tokiai scenai būdingų dekoracijų – kapšo saulėgrąžų ir jaunatvišku
polėkiu viena po kitos tratinamos keiksmažodžių apkabos. Čia gi, būrelis 50metį
perkopusių senolių. Vaizdas mano vizualinei patirčiai toks naujas, jog pradedu
svarstyti ar 8 kortuojantys senjorai nebūsią parko statulos. Prislinkęs kiek
arčiau stebiu kaip vienas jų kažką karštligiškai bando paaiškinti, tačiau
likusieji, rodos, nelinkę lengvai patikėti. Maniškėmis spekuliacijomis vienas
iš džentelmenų buvo pričiuptas su penktu tūzu, kas aišku šiurkščiai pažeidžia
visus garbingo žaidimo principus. Vėliau lygindamas šį vaizdą su įgyta
patirtimi gyvenant Pia ir Mauricio aplinkoje pastebiu kiek subtilesnį
reikalavimą kokybiškai ilgam gyvenimui. Glaudūs tarpusavio santykiai esminis
pamatas šioje bendruomenėje. Nematau Ipodų, Itouchų, ir Iscreenų, užtat matau
kas vakarą kartu valgančius, žaidžiančius kortomis ir skalsiai besijuokiančius
vienas kitam artimus žmones. Internete talpinamas nuotraukas su maistu pakeičia realus valgymas kartu, komentarai ir spustelėjimai ‚‘patinka‘‘ atliekami
verbaline forma, o dainų nuorodas atstoja grojanti muzika ir šokantys žmonės.
Realus Facebook‘as, padedantis išvengti to, kas pasireiškia daugelio mūsų
gyvenimuose – bendruomenės stygiaus. Lyg patvirtindama tai, kažkurį vakarą Pia
žaismingos nuotaikos vedina surengia vakarėlį, į kurį susirenka apie 30
žmonių. Asmeninė patirtis byloja kuomet
svečių skaičius perkopia 20, tikėkis kažko grandiozinio. Kažko kas baigiasi
arba baltomis suknelėmis, arba juodu aprangos kodu. Čia toks svečių sąrašas
tėra puiki proga smagiai praleisti vakarą kurį laiką nesimačiusiems bičiuliams.
Saulėtą popietę
išsiruošiu pasivaikščioti maršrutui pasirinkdamas mažiau apgyvendintas regiono
vietas. Prie manęs nusprendžia prisijungti ir Pia. Iškart suprantu padaręs
klaidą ryte pabėgiodamas, nes pasivaikščiojimas Pia terminais bus 15km
lenktyninis ėjimas. Kažkur žygiui įpusėjus pajuntu bundančio ego raginimus
nenusileisti ir paspartinti žingsnį pačiam, kas visą situaciją daro absurdiška,
nes esu 30čia metų jaunesnis. Nepaisant to vaizdai aplink verti dėmesio.
Tradiciniai pastatai Trulio atrodo kaip pasakų nameliai. Kūgio formos stogui,
baltos spalvos mūrui ir akmeninei tvorai tetrūksta vienintelio akcento – kieme
arfa skambinančių smurfų. Tiesiog niežti rankas matant tiek daug aplink augančių
apelsinų ir riešutmedžių be kainos šalia jų. Kur ne kur, prie mūsų prisijungia
skalikai ir tai turbūt stambiausi gyvūnai šioje vietoje. Daugybė čirškiančių
paukščių, tačiau vienintelis garsas išduodantis apie kažkur netoliese esančią
stambesnę fauną – tolimas šuns lojimas. Baigus pasivaikščiojimą Pia paklausia
ar nesu pavargęs tokiu guviu balsu, jog nebelieka nieko kito kaip stačiai
sumeluoti iš paskutinių pasukiojant galvą. Grįžus tuoj klestėliu lovon ir
žvilgtelėjęs į laikrodį rodantį 4 vakaro pradedu planuoti kaip čia numigus
tiek, kad neprabusčiau kitos dienos popietę. Apačioje užgroja muzika ir net neabejoju
Pia gamindama vakarienę įterpia krūvą intensyvių šokio judesių, kol aš tuo
tarpu užsivedinėju įkvepiančiomis citatomis vien tam, kad apsiversčiau ant
dešinio šono. Prieš užmigdamas dar spėju pagalvoti, jog daug natūralios, nedidelio
intensyvumo, fizinės veiklos, kur kas
naudingiau nei karts nuo karto pasitaikantys sportiniai protrūkiai. Jokių
prievarta sau primestų bėgiojimų, pilvo preso treniruočių ir treniruoklių tris
kart savaitėje sveikatos vardan. Vietoj to, šie žmonės didžiąja dalį dienos praleidžia
ant kojų, vaikščiodami, užsiimdami nesunkia sodininkyste, šokdami ir paprasčiausiai vengdami prailginto sedėjimo. Jie
nesportuoja, jie tiesiog daug juda. Priežastis, kodėl jų tempas man kol kas
neįkandama mįsle ir dar viena sąlyga užtikrintai tęsti gyvenimui sulaukus
vyresnio amžiaus.
Besiblaškydamas po
Puglia regioną labiausiai lieku sužavėtas Salento pakrante. Kur bespragtelėtum fotoaparatu, gali būti tikras, jog kadras bus tinkamas tiek atvirutei, tiek
kompiuterio darbastaliui papuošti. Adrijos jūra raibuliuoja tokia žydryne, jog
karts nuo karto turi pakelti galvą į dangų, kad įsitikintum ar pastarasis
nesusimaišė su jūra vietomis. Uolinga pakrantė ir pavienės pušys dvelkia
pagarbia vienatve. Beveik jokių automobilių, restoranų ir tunto turistų su priekyje spiegiančiu gidu. Esi vienas, laukinės gamtos apsuptyje. Uchhh!
Nedaug trūksta, kad užsikeberiojęs ant aukštesnės uolos visa gerkle sustugčiau
Mynthooon, bet pabūgęs virš manęs netvirtai atrodančio akmenų komplekto susilaikau. Kur ne kur įšoku įsimaudyti taip sukeldamas šypsenas storuose paltuose įsisukusių vietinių veiduose. Nors oro temperatūra apie 15 laipsnių, o vanduo
keliais tešaltesnis, visgi oficialiai čia žiema. Prireiks gerų trejeto mėnesių
kol paprastas salentietis nusimovęs dvejas poras kelnių atidarys maudymosi
sezoną.
Pasiekęs Santa
Maria di Leuca uostamiestį iškart užsižiūriu į didžiulę jachtų prieplauką,
išduodančią, jog vietovė savo grožiu bus pritraukusi ne vien žvejus. Ir tikrai,
Santa Maria di Leuca turtingųjų žaidimų aikštelė. Daug garsių aktorių, atlikėjų
ir politikų čia praleidžia nemažai laiko. Nenuilstu uostamiestyje
vaikštinėdamas iki pat sutemų. Visiškai laimei pritrūksta mažytės smulkmenos.
Pasirodo šiandien čia vyko protesto akcija apie kurią aišku sužinau jai pasibaigus.
Visai nesenai Santa Maria di Leuca buvo atrasta naftos. Gražaus pinigėlio
perspektyva kaip mat paskatino stambius pramonininkus suorganizuoti gręžimo
operaciją, bet vietos gyventojai tam aršiai pasipriešino. Daugelio jų pajamos
atsiranda dėka žvejybos ir turizmo, o naftos gręžimas, žinia, ne pats
tinkamiausias būdas pastariesiems puoselėti. Sėkmingas šiandienos protestas
kuriam laikui nutolino ekologinės katastrofos tikimybę. Jei atvirai, nesu didis
žaliųjų judėjimo šalininkas, bet šansas papulti į kameros akiratį ir lietuvių
kalba perduoti linkėjimus mamai, močiutei, pusbroliui, tetai, sūnėnui,
dukterėčiai, bičiuliams, kolegoms, proanūkiams ir vaikaičiams pasirodė kaip smagus
nuotykis.
Susipažindamas su vis
daugiau žmonių pastebiu įdomią tendenciją. Nesutikau teisininkų, finansininkų,
akcininkų, vadovų, stambių verslininkų ir prekybininkų. Jokios profesijos,
kurioje kompetencijos lygis būtų atsakingas už sėkmingus rezultatus, tačiau
kaip savo kainos pareikalautų papildomos porcijos streso kasdieniame gyvenime.
Spausdamas ranką Niko pagalvoju, jog solidus vyriškio aprangos stilius užuomina
visuomenės standartais respektabiliai profesijai. „Turbūt medikas“ atlieku
spėjimą ir gerokai prašaunu. Vaikinas priklauso grupei koncertuojančiai
įvairiose Italijos vietose. Roberto ir Erika rengia spektaklius vaikams. Luco,
auksarankis meistras, be kurio pagalbos čia neišsiverčiama. Mauricio ir Pia
gamina keramikos dirbinius pardavinėdami juos paplūdimyje vasaros metu. Kur
didžiuliai siekiai, neišmatuojamos ekspektacijos ir ateities tikslai? Nerandu
skubėjimo rytojun siekiant iliuzinio tapimo kažkuo, taip ignoruojant realų
buvimą savimi šiandien. Terpė, sukelianti keistą fenomeną: nieko neveikdamas
jautiesi prasmingai leidžiąs laiką ir beveik atsikratai įkyriai lendančių
minčių, jog kažko vis dar trūksta. Komiška, nes namuose toks tekėjimas
pasroviui užsitarnauja tinginystės vardą, o čia šitai įprastas gyvenimas,
sėkmingai už pasaitėlio laikantis didžiausią pavojų mūsų visų emocinei ir fizinei
gerovei – stresą.
Kažkurią dieną
užsimiršęs praleidžiu 4 valandas karpydamas rožių krūmą. Darbas meditacinio
pobūdžio kuomet vangiai pamosuodamas žirklėmis vos vos įtelpi į minimalų žodžio
darbas apibrėžimą, bet mintimis gali sau leist nuklysti kažkur į Palangos
smėlynus karštą liepos popietę vaikydamas šiukšliadėžėse paliktais sidro
likučiais apspangusias širšes. „Johnas, Johnas“, grįžtu realybėn išgirdęs
šaukiant Pia. Bandau įspėti ką reiškia sunerimęs jos balsas ir jau esu
pasiruošęs lėkti gesinti degančio kaimyno tvarto. „You work to much“, rimta
veido išraiška paaiškinama aliarmo priežastis. „Nejaugi“ susimąstau. Jūs
suteikiat man nakvynę, sodinat prie bendro stalo, dosniai dalinat patarimus kur
turėčiau nuvykti ir ką pamatyti, o mainais teprašot, kad nepersidirbčiau.
Neregėtas akiplėšiškumas! Pagal nerašytą susitarimą turiu atsilyginti bent
keliomis valandomis darbo, tačiau pasitaiko dienų kuomet esu stabdomas kur kas
anksčiau. Greit suprantu, jog niekaip nesugebėsiu duoti atgal tiek, kiek duodama
man. Turėčiau nosimi suarti keliolika hektarų žemės, kad bent apčiuopiamai
priartėčiau prie padėkos už tokią šiltą integraciją į Ceglia bendruomenę. Pia tik
nusišypso ir pakartoja, jog dirbu per daug.
Ateina metas
atsisveikinti. Sunku užginčyti, jog tarimas sudie žmonėms prie kurių spėjai
prisirišti pilkoji keliavimo pusė. Apkabinęs Pia kurį laiką nepaleidžiu
svarstydamas ar tilptų ši neaukšta, tačiau vidiniu ūgiu neišmatuojama,
moteriškė į mano sportinį krepšį. Prabėgusios trys savaitės parodė koks dar esu
kūdikis šiame keliavimo žaidime. Pia visą šį laiką buvo man lyg mentorius,
kantriai atsakinėjantis į pačių absurdiškiausių klausimų krušą. Ačiū už viską!
Atsisveikinęs patraukiu paskutinio kelionės etapo link.
Dar būdamas Lietuvoje
užsimanau kažko karšto ir sūraus. Greičiausiai tereikėjo išsikepus bulvių
nepagailėti pabarstyti druskos, tačiau neteisingai interpretuodamas organizmo
siunčiamus signalus pagalvoju, jog tai reikš apsipylus prakaitu pabandyti subėgti maratoną po Italijos saule. Užsiregistruoju ir jau žinau, jog trys
savaitės nepakankamas laiko tarpas tinkamai pasiruošti tokiai distancijai. Nors
mintyse laikau save rimtu konkurentu Kenijos maratonininkų elitui, realybėje nesu
nubėgęs toliau 20ies kilometrų. Visgi pagalvojęs apie laukiančią nežinia pradedu
krykštauti lyg mažas vaikas, nes žingsnis už komforto zonos ribų svarbiausia
sąlyga kiekvienoje mano kelionėje.
Gruodžio 20 pasirodau
atsiimti numerio. Nužvelgdamas susirinkusiųjų būrį iškart pastebiu rimtus
bėgimo entuziastus išduodančias detales. Daugybė „Asics“ firmos batelių ir
sportinių kostiumų su klubo pavadinimais. Kai kur pasirodo marškinėliai su
išdidžiai ant nugaros demonstruojamu asmeniniu rekordu. Matau 3:15, 2:45 ir
panašaus kalibro bėgikus. Vėl niekas nešneka angliškai, kas nors ir įprastas reiškinys
šiame regione, po truputį ima erzinti. Bandydamas susišnekėti nuolat turiu mosuoti rankomis ir
pirštais. Uždėk ant kaklo storesnę aukso grandinėle ir atrodysiu lyg
besifilmuojantis hip hop'o vaizdo klipe. Esu nuvedamas į šalį luktelėti
kol atsilaisvins renginio organizatorius. Giuseppe laužyta anglų kalba
paaiškina varžybų reglamentą ir sužinau, jog pasiekus finišą bėgikai atgal
pargabenti nebus. Tai kiek neramina, nes perspektyva užbaigus maratoną
klebančiomis kojomis ieškoti traukinių stoties, man visai nežinomame Giovinazzo
miestelyje, nė kiek nedžiugina. Tikėdamasis geresnės alternatyvos grįžimui
atgalios šalta veido išraiška atlieku blefą prisistatydamas žurnalistu
rašysiančiu apie Trani miestelį, kultūrą ir jame gyvenančius žmones. O ką?
Galbūt vyriškis jausdamas pareigą tokiam svečiui reprezentuoti miestą kuo
geriausiai, rezervuos vietą bent jau automobilio bagažinėje taip padėdamas
išvengti neaišku kiek truksiančio žioplinėjimo ne pačioje tvirčiausioje
kondicijoje. Giuseppe palinkčioja galvą ir ištaria mano planams mažai vilčių
teikiantį „Yes, it‘s interesting‘‘.
Likus kelioms dienoms iki maratono pradžios
suvaikštau gerus 20 kilometrų dairydamasis po Trani. Šioje vietoje ilgos kojos praverčiau
kur kas labiau nei didelės ausys. Vizitinė uostamiesčio kortelė gigantiška
katedra, kurią vietiniai vadina magiška vieta. Pokalbio metu kiek lūžęs jų
balsas išduoda, jog ši vieta jiems tikrai kažką reiškia. Architektūra kone
identiška Ceglie Messapica miesteliui, o senovinis uostas tampa vaizduotei
tiltu, grįžtant į praeitį, kuomet ten pat kur šiandien stoviu aš, kažkada netikėtai pasirodęs korsarų laivas
tapdavo artėjančio chaoso ženklu. Įsitaisęs ant pakrantėje esančių akmenų
užsižiūriu į nedidelę kompaniją, kurioje
vienas skambina gitara plėšdamas kažką itališkai, o kitas lyg stengdamasis
išvengti gerai žinomo koncerto nardo kiek toliau nuo kranto. Čia pat, kitoje pusėje, šūkauja žvejai kviesdami pirkti tik ką
sugautą laimikį. Mažytis šviežių jūros
gėrybių turgus pritraukia nemažą būrį pirkėjų ir tampa dar vienu įrodymu kokią
svarbią vietą jų mityboje užima šie produktai. Pavaikštinėjęs dar kurį laiką
pradedu jausti dilgčiojimą pėdoje kas turbūt nežada prizinės vietos poryt vyksiančiame
bėgime. Metas ilsėtis.
Prie starto linijos
pamatau plevėsuojančius balionus su skaičiukais 4:30. Jauna porelė laikanti
šiuos balionus vadinamieji pacemaker‘iai. Tai vedliai diktuojantys tempą
norintiems maratoną užbaigti įtelpant į konkretų laiką. 4:30 kiek įžūlus
pasirinkimas visiškai nesitreniravus, bet vėl nusileidęs ego įtikinėjimams, jog
galim ir greičiau, prieinu prie porelės ir paaiškinu norintis sekti jiems
įkandin. Andrea ir Alina nieko prieš ir džiaugsmingai sutinka galėsiantys pagelbėti. Pradedu šokinėti
bandydamas bent kiek apšilti, tačiau kažkas šalia pagadina orą taip išmušdamas
manyje visą kovingumo dvasią. Nuaidi šūvis ir kartu su likusiais 900 bėgikais pasinešu Trani gatvėmis. Pirmuosius 10km skrieju lyg Simarono žirgas. „Dievaži,
jei dabar užgrotų Bryan Adams „Here I am“, greičiausiai turėčiau realius šansus
užbaigti maratoną kartu su Andrea ir Alina“. Porelė bėga žaismingai,
karts nuo karto tai uždainuodami, tai įsiveldami į trumpus pokalbius su
nuošalyje stovinčia palaikymo grupe. Nesunku suprasti - šis maratonas jiems
tiesiog dar viena diena ofise. Kol dar turiu parako kalbinu Andrea. Pasirodo
vaikinas dalyvavęs 200km distancijoje, trukusioje 24 valandas. Staiga
pasijaučiu parodų pudeliu, kalnuose atsidūrusiu patyrusio senbernaro
kompanijoje. Bendraujant toliau sužinau, jog prieš mane Arvydo Sabonio gerbėjas. Netrukus prie
mūsų prisijungia Francesco. Vaikinas kažkodėl lieka šoke, kuomet prisipažįstu bėgąs be jokio pasiruošimo šiam maratonui. Situaciją jo akyse paaštrina suvargusi mano avalynė.
Nutriušusių „Reebook“ pora dalyvavusi žaidžiant krepšinį, keliant dulkes šokių
aikštelėje, dirbant žemės ūkio darbus ir nuoboduliui užklupus spardant akmenis.
Galiu prisiekti, vaikino akyse įžiūriu rimtai svarstomą galimybę ar
neiškvietus man taksi. Paspartinęs žingsnį prisiveju Andrea ir kertam 21 km
sugaišę 2:14. Jaučiuosi užtikrintai ir užgulu kaimyno ausį taukšdamas
įvairiausias nesąmones. Andrea kantriai surinkinėja mano plepalų antplūdį ir pranašiškai šypsosi duodamas suprasti, neva lauk artėjančių sunkumų savo
stovykloje. Ir tikrai, pasiekęs 30km ribą atrodo atsitrenkiu į sieną. Bandau
gelbėtis šveisdamas su savimi pasiimtą šokoladą, bet kur Tau... Tenka pirmą
karta stoti ir bėgimą tęsti pėstute. Paėjęs keletą minučių vėl bandau pradėti
bėgti, tačiau tampa aišku, jog užtikrintai startavęs Duracell triušelis dabar jau
virtęs pelenų krūva. Padėkojęs Andrea ir Alinai už pagalbą atsisveikinu. Porelė
negali nukrypti nuo laiko laukdama kol atsikvėpsiu. Kurį laiką keliauju vienas.
Mane lenkia kas tik netingi: pilvotų veteranų būrelis, pagyvenusios moteriškės,
vėjo pučiamos šiukšlės ir ta pačia kryptimi traukiantis sraigių būrelis. Sukandęs
dantis kulniuoju išdidžiai iškėlęs galvą, nors tuo pačiu pagaliau suprantu - maratonas, distancija, kurią privalai gerbti. Ypač jei treniruočių rėžimas susideda iš pasilepinimo ledų porcijomis ir vizualizacija, kurios metu sėkmingai kertu finišo juostelę. Tai ne kažkas tokio, ką galima atsainiai
nusprendus ateiti, pamatyti ir nugalėti spjaunant į pasiruošimo procesą.
Pabendrauju su keliais, taip pat pėstute bėgimą tęsiančiais bėgikais, ir vėl visus prajuokinu savo avalyne. Šiaip ne taip pasiekiu 40km bėgdamas, eidamas ir spjaudydamasis, tačiau paskutinius kilometrus trūks plyš nusprendžiu užbaigti bėgte. Galbūt manęs nemačiusios italės pagalvos, jog bėgte įveikiau visą distanciją ir artėjantis vakaras užsibaigs šampano pokštelėjimu žvakių šviesoje zelionka tepant mano pūslėtas pėdas. Boom! Kertu finišą sugaišęs
5:12 minučių. Nors rezultatas apgailėtinas, nesuku galvos, nes šis maratonas man atstoja ieškoto nuotykio dalį visoje kelionėje.
Didžiausiu laimėjimu laikau sėkmingą dialogą su pačiu savimi likus kelioms savaitėms
iki jo pradžios, kuomet aibė įvairiausių dvejonių ir priežasčių tampa
rimtu išbandymu pasitikėjimui savimi. Įsitaisydamas ant marmurinių ''Dormeo'' čiužinių aerouoste bandau užmigti padėdamas tašką šiai kelionei, tačiau įvairiausios idėjos jau lenda galvon siūlydamos dar didesnius iššūkius sau netolimoje ateityje. Stay tuned :)