Darbininkų klasės nuotykiai: V (Antradienis)

Išaušta rytas. Pats tinkamiausias metas įvertinti savo adikcijos kavai rimtumą. Palendu po šaltu dušu vildamasis gal šaltas vanduo kompensuos kavos stoką vaikant rytinės demencijos požymius.
Susikrovę mantą patraukiam ieškoti traukinių stoties. Šiandienos tikslas pasiekti Santa Teresa di Galura uostą, iš kurio kelsimės į Korsiką. Atstumas iki uostamiesčio 500 km, o nuo jo paskutiniai 11 km keltu. Dar būnant Lietuvoje draugas pasiūlo iš Sardinijos į Korsiką persikelti pripučiama valtimi. ''Sutaupysim'', per daug neišsiplečiant paaiškinama man. Santūriai atsisakau. 11 kilometrų nėra beribis atstumas, tačiau neaišku kokio rimtumo faktorius tokiame pasiplaukiojime būtų jūros srovė. Nieko baisaus, jei bandydami iššokti aukščiau bambos, nudreifuotume iki žemyninės Italijos arba Maljorkos, betgi kažkur kitoje pusėje Libija. Mama Afrika, savo stiprios ekonomikos pagalba tuoj pat surandanti šiltą vietelę po korporacine saule netyčia užklydusiems artistams gumine valtimi.
''Ne, geriau neplaukiam'', galutinai apsisprendžiu. Apskritai, kas liečia mūsų tandemą, aš toli gražu nesu tokia parako statinė sprindžio ilgumo knatu kaip manasis kolega. Jis savo užmojais gerokai epiškesnis keliautojas už mane. Klausaisi jo ir pasijauti pražilusiu senoliu. Jo akyse sukyla entuziazmo gaisras bandant mane įvelti į kokią įdomesnę istoriją kai aš tuo tarpu supratingai linkčiodamas galvą noriu delnu pataršyti jam plaukus ir prieš užmiegant atnešti stiklinę šilto pieno.
Prasišlaistę Kaljaryje kone pusdienį pagaliau surandam traukinių stotį. Nusiperkam bilietus į Olbia kadangi traukiniu Santa Teresos nepasieksi. Įsitaisom patogiai savo vietose ir pradedam pro langą stebėti laukinės Sardinijos gamtą atsiduodami migdančiai siūbuojančiam traukinio tempui. Kalnai, nuo karščio išdegusi žolė, kalnai, dar šiek tiek kalnų. Tokia vaizdinė monotonija netrunka tapti saldaus pietų miegelio priežastimi.
Vagone esam keturiese. Visai prie pat sėdi juodaodžių porelė. Atstumas tarp mūsų toks, kad nė nesistengdamas išgirsi ką tauškia kaimynas. Rimtai neįvertinę tokios socialinės situacijos diskusijai tarpusavy pasirenkam mažiausiai čia tinkančią temą. Prisimenam bendrą pažystamą, esantį iš tų žmonių, kurių vardą jau senai pakeitusi pravardė. Ir dar kokia - Black Devil! Tarytum pažįstamas turėdamas nostradamiškų bruožų pajuokaudamas išsirinko sau pravardę aplankius vizijai, kurioje juodaodžių akivaizdoje du baltieji kažką vis mala sava kalba karts nuo karto įterpdami ''Black Devil, Black Devil''. Susirūpinam burnos turiniu jau gerokai po laiko. Likusi maršruto dalis skendi brandžioje tyloje.
Užtrukę keturias su puse valandos pagaliau atvykstame į Olbia. Saulėlydžio užuomazgos Santa Teresos planus nukelia rytojui. Kiek pasibastę po Olbia patraukiam Pittulongu kurorto link ruošdamiesi ten atidaryti pirmąją, nakvynių maratono lauke, dalį. Išsirenkam, kaip mums patiems atrodo, visai nuošalų paplūdimio kampelį. Po keletos valandų nuošalumo nelikę anei kvapo. Esu pažadinamas ryškios šviesos ir neaiškios transporto priemonės variklio burzgesio. Sekundei pagalvoju sapnuojąs ''Greiti ir Įsiutę'' filmavimo sceną. Akimis ieškau Vino Dieselio, randu iš juoko leipstantį draugelį. Čia pat prie kojų pravažiuoja traktorius, gigantišku kastuvu stumdydamas paplūdimio smėlį. Pasitaiko miegančiam sustoja širdis, sutrinka kvėpavimo takai, bet kad suvažinėtų pliažą valantis traktorius? Vos per plauką netampam Darvino apdovanojimo laureatais. Garsaus mokslininko vardu pavadinta premija dedikuojama didžiausiems karštagalviams, kuo originaliau pašalinusiems savo reprodukcijos šansus. Pavyzdžiui viena tokių nominacijų: Los Andžele esančios sektos vadovas buvo įsitikinęs, kad gali išmokti vaikščioti vandeniu. Kartą, besitreniruodamas vonioje, paslydo ant muilo gabalėlio ir užsimušė. Ką gi, visai arti apdovanojimo atsidūrėm ir mes. Mėginsime kitais metais.