Darbininkų klasės nuotykiai: V (Trečiadienis)

Atsibudęs kurį laiką viena akimi stebiu krantan besiritančias bangas. Kažkur tolumoje raudonuojantis horizontas išduoda į darbą skubančią saulę. Vaizdas nebyliai primena dažniau pasinaudoti dėkingumo sąvoka savo gyvenime.

Visai netoliese laksto vokiečių aviganis. Tokių svečių nuo pat ankstaus ryto sulauki kuomet Tavo miegamasis neturi aiškių sienų. Šuo pakelia koją. ''Kur kur, aš Tau blet ant persiško kilimo, netikėli! '', sukrizenu iš savo paties juokelio. Kaip patogu bent trumpam išsilaisvinti iš materialumo pančių! Dušo kabiną pakeičia jūra ir patraukiam toliau. Neduokdie, vėl pasirodys apylinkių siaubas traktorius - maniakas.

Iki Santa Teresos apie 100 km. Bandysim juos įveikti aukštyn iškeltu nykščiu. Pamenu kažkur girdėjau Sardinijos vairuotojus esant ne pačiais draugiškiausiais tranzuotojams. Gaunam tuo įsitikinti pirmaisiais 20 bandymų. Niekas nestoja. Kai kas pravažiuodami dar ir patys iškelia nykštį. Gali nesunkiai pralekiančiųjų veiduose įskaityti: ''maladec vyrai, atrodot netoli trisdešimties, o nesukrapštot net viešajam transportui''.

Nueinam gerus penketą kilometrų kol sustoja pirmasis automobilis. Angliškai nekalbantis vyriškis pavežėja kokius 10 kilometrų. Bandom kaip įmanydami nejaukią tylą pralaužti žongliruodami tais pačiais trim itališkais žodžiais ''Bella, Sardinia, Italiano, Bella'', bet, matyt, tik nuvarginam vairuotoją, nes šis, neapsikentęs garsių poliglotų draugijos pasigarsina radiją. Sekantis, mus paėmęs geradarys, pametėja dar 20 km. Vos įsėdus vidun šoferis iškart duoda suprasti netoleruosiąs gimtosios kalbos nuskurdinimo iki trijų žodžių ir nykščiu užgula magnetolos garso būgnelį iki maksimumo. Automobilio saloną užlieja itališkos klasikos garsai. ''Feličita, Brigė už kampo Marčiui pimpalą tampo, Feličita, è tenersi per mano, kada ateis eilė Žano, Feličita'', niūniuoju sau tyliai po nosimi. Vistiek nesupranta.

Likus 70 km nusprendžiam šiek tiek paeėti pėstute. Neturėdami iš ko rinktis esam priversti kulniuoti pačiame judraus eismo pakrašty. Vos per keletą metrų prašvilpia vilkikai sukeldami tokį vėjo gūsį, jog marškinėliai tiesiog sulenda sėdimojon. ''Dievaži, pertrenks'', išsigąstu. Draugelis tuo tarpu vėl leipsta juokais. Kažkodėl tikimybė tapti graffiti ant itališko plento jam be galo kutena padus.

Suradę pirmą pasitaikiusį nusukimą gyvenvietės link nusprendžiam pailsėti nuo transporto šurmulio. Be to, galbūt pavyks surasti ir parduotuvę. Esame ant kojų jau nuo pat ankstaus ryto, o burnoj dar neturėjom nieko kito išskyrus keiksmažodžių asorti. Sėkmė neaplanko ir parduotuvės paieškose. Neapsikentę dar vieno, neaišku kur vedančio žygiavimo, apsisukam atgal. Mazuoliams progų šiandien užteks į valias. Mano dėmesį patraukia kaktusas. Kaip tyčia su savimi neturime nei druskos, nei citrinos. Kaip mat išsispaustume po šimtgramį įžiebti jau gęsti bepradedančiam kelioniniui užsidegimui. Praėjus geriems trims mėnesiams po mūsų kelionės vis dar niekaip nenusprendžiu ar mano kompanjonas nuoširdus, ne visad atsakymą žinantis pagalbininkas, ar ligustą polinkį tamsioms išdaigoms turintis pokštininkas.

'' - Tarp kitko, šitie kaktusai veda saldžius vaisius.'', lyg užuosdamas kritinį lūžio tašką manyje, užsimena jis. Matai štai šį pumpurą? Tokių mūsų ''Ikiukuose'' pilnos lentynos''.

Nedrąsiai ištiesu ranką nusiraškydamas pūkuotą pumpurėlį. Pradedu atsargiai, iš po lėto kramtyti, ir jau po pirmų poros kąsnių aišku - visai čia ne kaip mūsų ''Ikiukuose!''. Jausmas tarytum į burną būčiau įsimetęs tuziną miniatiūrinių ežiukų. Spjaudausi spygliais keikdamas save taip lengvai pasidavus akivaizdiems kolegos spąstams, tačiau spygliai tokie mažučiai, jog mikliai sulindę lūpon nepalieka prošvaisčių greitu metu būti iš ten iškrapštyti.

''- Matai, dabar dar ankstoka juos raškyti, ne sezonas. Geriausia vėlyvą pavasarį, gal vasaros pradžioje. Vaisius dar neprinokęs todėl savisaugai apsipūkuoja šiais mažais spygliukais.'', rimta botanikos specialisto veido išraiška paaiškinama man.

Likusius kilometrus pasiekiam nebekeisdami automobilio. Santa Teresoje praleidžiam keletą valandų naudodamiesi paplūdimio teikiamais privalumais. Minutės pertraukėlė velniško tempo kelionėje. Kitoje jūros pusėje matosi blankūs Korsikos kontūrai.

''Ech Tu, skystablauzdi'', įskaitau į mane įsmeigtose draugelio akyse. Pamažėle jos nukrypsta į tolumoje boluojančią Korsiką ir bičiulis, turbūt šokinėdamas per bangas gumine valtimi, iriasi išsvajotosios salos link. Tegul sau. Aš savo ruožtu apsiverčiu ant dešinio šono pradėdamas kelionę po man jau gerai pažįstamą Miegučionių kaimelį.

Keltas iš Santa Teresos plukdina į Bonifacio. Apsuptas gremėzdiškų smėlio spalvos uolų, Bonifacio pamažu išnyra iš tiršto rūko debesies paskelbdamas fotoaparatų pokšėjimo sezoną atidarytu. Artėjantis miestukas atrodo būtų pastatytas ant uolinės platformos taip, kad atvykstantis jau kelte būtų priblokšti tokio architektūrinio eksponato. Patekę į senamiestį kurį laiką blaškomės sodraus turistinio prakaito kvapo apsuptyje. Senamiestis nors ir vertas dėmesio, patvinęs poilsiautojais. Sprunkam kuo toliau nuo atostogaujančiųjų klegesio.

Vaikiško polėkio paraginti pradedam karstytis uolomis susiradę tam rimtesnių pasekmių neturintį aukštį. Tokių smėlio dėžučių patirties stokojantiems kopinėtojams čia mažoka. Bonifacio pastatytas taip, kad net visai nepavojingas pasivaikščiojimas jo pakraščiais, nepratusius prie aukščio pavaišins vertigo porcija ateinančiam pusmečiui.

Naktį praleidžiame regioniniam parke. Užsimerkiam praeidami pro nakvynes parko teritorijoje draudžiantį ženklą ir įsitaisę ant uolų sulendam į miegmaišius. Viršuj žvaigždėtas dangus, priešais nakties sutemose švytintis Bonifacio, o ausyse skamba į uolas dūžtančių bangų garsas. Čia pokštas, ar kaip suprast? Jei toks tas valkatos gyvenimas, galima ir priprasti.